Jaunimo politika: kokia yra ir kokios Lietuvai reikia?

Jaunimo politika: kokia yra ir kokios Lietuvai reikia?


Miestas:
Jaunimo politika: kokia yra ir kokios Lietuvai reikia?
Lietuvos statistikos departamento duomenimis, per dešimtmetį jaunų nuo 14 iki 29 metų amžiaus žmonių šalyje sumažėjo 20 proc. 2007 m. ši amžiaus grupė sudarė 21 proc. Lietuvos gyventojų, o tai buvo apie 688 tūkstančius. 2017 m. Lietuvoje gyveno 554 tūkst. jaunų žmonių, jie sudarė 19 proc. šalies gyventojų. Jaunimo mažėjimas Lietuvoje tampa vis intensyvesnis ir keliantis neigiamų pasekmių visos šalies ateičiai, nes dėl nurodytos priežasties susiduriama su demografinėmis, socialinėmis ir kitomis problemomis. Mažėjant jaunimo Lietuvoje, mažėja gimstamumas (gimstamumas tarp 20–29 m. amžiaus gyventojų 2015 m., lyginant su 2011 m., sumažėjo 3 proc.), keičiasi šalies gyventojų struktūra – pastebimas gyventojų senėjimas (per dešimtmetį žmonių, sulaukusių 65 m. amžiaus ir vyresnių, skaičius padidėjo 1,7 proc.), mažėja jaunų darbingo amžiaus žmonių skaičius (per dešimtmetį darbo jėga tarp 15–29 m. amžiaus jaunų žmonių sumažėjo beveik 11 proc.).
2016 m. iš Lietuvos emigravo 19 tūkst. jaunų žmonių (15–29 m. amžiaus) – jie sudarė beveik pusę visų emigrantų. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, vis mažiau jaunų žmonių sugrįžta į Lietuvą, t. y. jaunų imigrantų skaičius kasmet vis mažėja (pavyzdžiui, paskutinio penkmečio skaičiavimais, į Lietuvą imigravo: 2012 m. – 9,4 tūkst., 2013 m. – 9,8 tūkst., 2014 m. – 9,5 tūkst., 2015 m. – 8,3 tūkst., 2016 m. – 7,5 tūkst. jaunų žmonių).
Tai, kaip pabrėžia  Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkė Rimantė Šalaševičiūtė, kelia didžiulį susirūpinimą ir skatina imtis skubių sprendimų problemai spręsti.
Pasak R. Šalaševičiūtės, keisti įstatymą paskatino darbo su jaunimu teisinio reglamentavimo ir įstaigų bei organizacijų, dirbančių jaunimo srityje, veiklos sričių ir funkcijų, taip pat jaunimo politiką formuojančių ir įgyvendinančių subjektų, jų kompetencijų netikslus nusakymas. Šiuo metu galiojantis įstatymas tiksliai neapibrėžia, kas yra darbas su jaunimu ir kas jį vykdo, kokios yra galimos jo formos, kaip jos ir kokiai tikslinei grupei yra taikomos.
Atsižvelgiant į praktikoje kylančias jaunimo politikos formavimo ir įgyvendinimo problemas, yra parengta ir Seime nagrinėjama jaunimo politikos formavimo nauja redakcija.  Šiuo įstatymo projektu siekiama tobulinti jaunimo politikos teisinį reguliavimą, apibrėžti darbą su jaunimu ir jo vykdymo principus, patikslinti valstybės ir savivaldybės institucijų, įstaigų ir organizacijų, dirbančių jaunimo srityje, veiklos sritis ir funkcijas.
Įstatymo projektą nagrinėjo Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetas. Komiteto pirmininkė R. Šalaševičiūtė pažymi, kad įstatymo projekte nustatoma, kad jaunimo politiką šalyje formuoja ir jos įgyvendinimą pagal kompetenciją koordinuoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, įgyvendina – socialinės apsaugos ir darbo ministro įgaliota institucija. Savivaldybėse valstybinei (valstybės perduotai savivaldybėms) jaunimo politikos įgyvendinimo funkcijai vykdyti steigiamos savivaldybių administracijų jaunimo reikalų koordinatorių pareigybės. Siekiant užtikrinti vienodus koordinatorių veiklos standartus, nustatoma, kad jų pareigybės aprašymas tvirtinamas, vadovaujantis Tipiniu savivaldybės jaunimo reikalų koordinatoriaus pareigybės aprašymu, kuriame būtų aiškiai apibrėžtos jų funkcijos ir atsakomybė. Be to, reglamentuojami atvirųjų jaunimo centrų ir atvirųjų jaunimo erdvių vykdomos veiklos tikslai ir standartai.
Atsižvelgiant į aukštą jaunimo emigracijos mastą, įstatymo pakeitimais taip pat siekiama stiprinti ryšius su užsienyje gyvenančiu lietuvių kilmės jaunimu, užsienio lietuvių jaunimo organizacijomis bei užtikrinti šios tikslinės grupės jaunimo ir užsienio lietuvių jaunimo organizacijų interesų atstovavimą Lietuvoje veikiančiose institucijose, įstaigose ir organizacijose.
Praėjusią savaitę Seimas pritarė pateiktam įstatymo projektui. Liko paskutinis etapas – priėmimas. Numatoma įstatymo įsigaliojimo data – 2019 m. sausio 1 d.
 
Parengta pagal Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pranešimą 
 
 
 
 

Mano Krastas