Inga Ruginienė: kiek dar valdžia ir politikai žais žmonių likimais?..

Kategorija:

Miestas:
Inga Ruginienė: kiek dar valdžia ir politikai žais žmonių likimais?..
„Šie metai profesinei sąjungai buvo patys darbingiausi per visą mūsų gyvavimo laiką, nes tiek kartų ginti darbuotojų teises iki šiol dar nebuvo reikėję. Dabar ištisai tenka konsultuotis su teisininkais, rašyti raštus. Nors viso to buvo galima išvengti. Ir tai vis dar galima sušvelninti. Aplinkos ministerijai nereikėtų apsiriboti pasakymu, kad su mumis nėra apie ką kalbėti, bet palikti įžeistas ambicijas, susėsti ir konstruktyviai susitarti“, – sako Lietuvos miškininkų ir miško pramonės darbuotojų profesinių sąjungų federacijos pirmininkė Inga Ruginienė
Beveik prieš metus buvo paskelbta valstybinių miškų valdymo reforma. Kaip šiame procese sekasi profesinėms sąjungoms, ginant miškininkų interesus?
Man labai skaudu, kad vykdant valstybinių miškų valdymo reformą darbuotojams skiriamas nepakankamas dėmesys, procesas lydimas įvairiausių pažeidimų. Šalies įstatymai prieš pradedant bet kokią reformą profesinėms sąjungoms suteikta teisė į informavimą ir konsultavimą. Tai reiškia, kad įmonėje, kurioje yra profesinės sąjungos narių, jos vadovas prieš pradedant bet kokius veiksmus, turi pasikonsultuoti su darbuotojais.  Jie turi teisę žinoti, kokios bus planuojamos reformos pasekmės, kas jų laukia. Tačiau šiuo atveju nei Aplinkos ministerija, nei Generalinė miškų urėdija, nei konkrečių urėdijų urėdai to nepadarė. Miškų urėdai jau yra pasirašę miškų valdymo reorganizavimo aprašą ir visos urėdijos turi reorganizuojamos įmonės statusą, bet pasikonsultuoti su darbuotojais užmiršo. Generalinei miškų urėdijai mes tai priminėme. Ji urėdams nurodė pravesti konsultacijas, bet jos buvo tik formalaus pobūdžio.
O gal taip atsitiko, kad ir patys urėdai nežino, kas laukia urėdijų darbuotojų?
Aišku, kad jie nežino, bet dėl to juk darbuotojai nekalti. Urėdai turi savo vadovybę ir ta vadovybė turi pasirūpinti, kad darbuotojams būtų suteikta visa informacija. Jei darbuotojui sakoma, kad jis bus perkeltas į naują įmonę, jam reikia žinoti, kas ta įmonė ir kas ten jo laukia, kad žmogus galėtų apsispręsti, ar jam laukti perkėlimo, ar kitur ieškoti darbo. Galbūt Aplinkos ministerijoje dirbantys žmonės ir įgyvendinantys reformą nelabai suprantą, kodėl darbuotojui svarbu tai žinoti?
Turi būti atsakyta į visus darbuotojams rūpimus klausimus. Kai darbuotojas žinos visą informaciją, ir pačiai ministerijai bus žymiai aiškesnė situacija, kaip reikia vykdyti reformą, kiek žmonių lieka, kas pereina, o kas ieško darbo kitur.  Tačiau viskas daroma lyg iš kito galo. Yra prievolė konsultuotis su darbuotojais, padaroma tai tik formaliai. Matydami, kad viskas vyksta ne taip, kaip norima, vėl grįžtama atgal. Kai vis nugnybiamas gabaliukas procedūros, rezultatas – mišrainė, o ne konstruktyvus darbas.
Mes esame šakinė organizacija, jungianti visas miškininkų profesines sąjungas, taigi buvo visos galimybės susėsti, viską aptarti ir tik tada pradėti vykdyti reformą.
Dar vienas paradoksas – pakeistas Miškų įstatymas dar nėra įsigaliojęs, o jau reforma vykdoma. Dėl to kreipėmės į teismą. Pirmoji teismo instancija dokumentų nepriėmė. Tokį teismo sprendimą apskundėme, dokumentai buvo priimti ir dabar mūsų byla yra apeliaciniame teisme. Laukiame sprendimo. Aplinkos ministras ir viceministras mus kaltina, kad mes stabdome reformą, nors profesinės sąjungos niekada nebuvo prieš reformą ir niekada prieš ją nepasisakė. Tačiau viskas turi vykti tvarkingai. Jei mes gyvename demokratinėje valstybėje, turime įstatymus ir tam tikras žaidimo taisykles, turime jomis ir vadovautis.  Tada, manau, ramiau ir sklandžiau vyks visi darbai.
Profesinės sąjungos tikslas – kad žmogus jaustųsi saugiai, norėtų dirbti ir kad miškų sistemoje būtų išsaugoti geriausi specialistai. Iš visos tos košės ko gero mes vieninteliai to ir siekiame. Dabar matome, kas tik pripuola prie reformos, tas sąmoningai ar nesąmoningai viską stengiasi sujaukti ir daryti chaosą.
Aplinkos ministras jau pirmą kartą pristatant valstybinių miškų valdymo reformą pareiškė, kad bus didinami atlyginimai girininkams, kitiems miškininkams, gal jau žinote, kiek tie atlyginimai bus didinami?
Išnagrinėjusi kitų šalių patirtį, sausio ar vasario mėnesį pasakiau, kad įvykus reformai didžiausias atlyginimų padidinimas protingumo rėmuose galėtų būti ne didesnis kaip 50 -100 eurų. Ir matau, kad visa situacija link to eina. Ministras jau yra pasakęs, kad nėra reikalo didinti atlyginimų, nes miškininkai ir taip gerai uždirba. Įdomu, kaip pasikeitė ministro požiūris – metų pradžioje matė, kad atlyginimai labai maži, o metų pabaigoje jau mato kitą situaciją, nors urėdijos nieko nekeitė. Iš ministro pasisakymo, darau prielaidą, kad atlyginimų didinimas nėra vienas didesnių reformos prioritetų.
Logiškai mąstant, naujai sukurtai įmonei, pereinant prie vieningos apskaitos, kuriant naują būstinę, išmokant kompensacijas atleidžiamiems darbuotojams, reikės nemažai investicijų, tad atlyginimai tikrai negalės būtų prioritetu.
Ar yra dalykų, kuriuos profesinei sąjungai pavyko išsiaiškinti ar vis dar viskas skendi nežinioje?
Išskyrus tai, kad mums pasakyta, jog visi pereisite į naują įmonę, daugiau nieko ir nežinome. Ir tas mums kelia didelį nerimą. Visi supranta, kad, jei sutiks žmogus pereiti į naują įmonę, jis bus perkeltas, bet kas bus toje įmonėje, niekas nesupažindia. Suprantu, kad ir pati Aplinkos ministerija dar nėra susidėliojusi visų reformos taškų. Pagaliau matome, kaip vysta konkursai į naujai kuriamos įmonės vadovo pareigas. Ir norinčių vadovauti tai įmonei nėra didelės eilės. Patirtį turintys žmonės supranta, kad tai nėra pati patraukliausia vieta, ypač esant nelabai palankiam požiūriui tiek iš vidaus, tiek ir iš išorės. Iš karto sakiau, kam šokti į viršų, jei viską galima padaryti kopiant laipteliais, negrįžinėjant atgal. Dabar gi šokama aukštyn ir vėl grįžtama atgal, tada kažko atsisakius vėl šokama ir vėl grįžtama.  
Prieš kurį laiką nuskambėjo kaltinimas urėdijoms dėl tarnybinių butų, kurie neretai įrengti girininkijose, kokia šiuo klausimu profesinių sąjungų nuomonė ?
Įsivaizduokite, jei kaimo vietovėje žmogus gyvena 20-30 metų ir dar tokioje vietoje, kur nekilnojamasis turtas nėra net perspektyvus, kaip jam,  tą turtą prižiūrinčiam, tvarkančiam aplinką, ateiti ir pasakyti, kad jis turi išsikraustyti. Tai baisus dalykas, apie kurį niekada net negalvojome.  Urėdų užpuolimas dėl tarnybinių butų yra visiškas absurdas. Pasaulyje, siekiant atgaivinti regionus, valstybė juose išperka butus ir juos padaro tarnybiniais, kad galėtų pritraukti gerų specialistų. Lietuvoje gi aukščiausiuose sluoksniuose deklaruojama regionų plėtrą ir ta pačia ranka atiminėjamas iš žmonių, kurie bando išsaugoti regioną, būstas. To daryti negalima.
Tačiau kai kuriuose butuose gyvena ir žmonės, kurie kažkada miškuose dirbo, bet dabar jau yra garbaus amžiaus ar likusi buvusio darbuotojo našlė. Negi tuos žmones reikia iškraustyti, juo labiau, kad šalyje neišspręsta socialinių būstų problema?
Kai sėdi aukštai valdžioje prie popierių, į viską žiūri teoriškai,  nežinodamas, kaip yra realiame gyvenime, ir atsitinka tokios nesąmonės, kai garbaus amžiaus buvusio miškininko našlė ar motina su naujagimiu kraustoma iš tarnybinio buto ir  padaromi benamiais. Tada ir kyla klausimas: kokioje valstybėje mes gyvename? Ar skatiname žmones dirbti ir kurti valstybei naudą, ar stengiamės juos nustumti į tą lygį, kad jie būtų priversti valstybės prašyti pašalpos? Manau, valstybė kaip tik turėtų investuoti į žmogų, kuris dirba ir kuria pridėtinę vertę.  Deja, to nėra. Man baisu, kaip dabar politikai ir visa valdžia lengva ranka žaidžia žmonių gyvenimais ir likimais. Teoriškai sukurti dalykai realiame gyvenime tinkami ne visur. Reikalingas ir individualus požiūris.
 
 
Kalbino Genovaitė Paulikaitė
Paskelbta žurnale "Miškai"

Mano Krastas