Gyvybę kuriantis akmens ir vandens sąskambis

„Man akmuo ir vanduo – gyvybės simbolis. Pasižiūrėkite, kaip yra gamtoje. Kur upelis, ten ir akmenys“, – apžiūrinėjant sodybą mintimis dalijasi Bytlaukio (Šilalės rajonas) gyventoja Nijolė Gečienė.
Akmeniu virtęs paukštis
„Mes abu su vyru mėgstame akmenį. Vyras pats iš akmenų namo pamatą sumūrijo, – pasakoja Nijolė Gečienė, rodydama gražiai į namo pagrindą sugulusius akmenis. – Pradėję statyti namą ir susirgome akmenų liga. Ir jau trys dešimtmečiai su akmeniu nesiskiriame. Jis ir pamatuose, ir tvorelėse, ir lyg skulptūros sodybą puošia.“
O kalčiausias dėl šio pomėgio – paukštį primenantis akmuo, kurį eidama pro akmenų krūvą moteris pastebėjo. „Man jis labai patiko, tad padėjau jį atokiau, kad vyras į pamatą neįmūrytų. Tai buvo mano pirmasis akmuo sodybai puošti, – Nijolė paglosto netoli namo ant postamentą primenančio akmens patupdytą „paukštį“. – Vėliau, kai tik pamatydavau gražesnį akmenį, iškart pasiimdavau. Tada juk akmenų pilna būdavo. Visi sodyboje esantys akmenys iš aplinkinių laukų surinkti. Ir kokio tik grožio jų neatrasdavome. Dabar akmenų nebėra. Užsukę pas mus į sodybą žmonės neretai nusistebi: ir kur tokių gražuolių suradote? Nežinau, jei šiandien reikėtų tiek akmenų prisirinkti, kiek savo sodyboje esame panaudoję, vargiai surastume. Ką ten tokią gausybę rasti. Ir kelių akmenų, ypač tokių, kokius sodyboje esame pasistatę, nesurastumei.“
Išvagoti rievėmis, sustingę įvairiausiomis formomis, viliojantys įvairiausiomis spalvomis Gečų sodybą saugo akmenys. Kiekvienas jų – atskira istorija, parsivežta iš pamiškių, iš laukų, iš seniai iškeliavusių sodybų, iš po žiemos lyg grybai sudygdavę žemaičių laukuose. Apie jų gausą iki šiolei išlikęs posakis: kad tavo laukuose vien akmenys dygtų…
„Mano sesuo mieste gyvena. Kai atvažiavusi manęs nerasdavo namuose, pasišaipydavo: matyt, akmenų rinkti išėjo. O paskui pati pradėjo jų ieškoti ir kokių tik akmenų nėra prisivežusi, – nusijuokia sodybos šeimininkė, o paklausta, kuri jos sodybos puošmena jai gražiausia, ilgai nesvarsto. – Man visi akmenys gražūs. Tik svarbu jiems tinkamą vietą surasti, nes skirtingoje vietoje jie skirtingai atrodo.“
Mėgsta Nijolė gamtos kūrinį ir savo fantazija papildyti. Surado akmenį, kažkuo panašų į vėžlį. Pridėjo prie jo akmenuką, primenantį šio tarytum sustabdančio laiko tėkmę gyvūno galvą, kitas tapo jo koja ir dabar akmeninis vėžlys jau ne vieną dešimtmetį gyvena Gečų sodyboje.
Pavasarį pajutusios jau budinosi prie akmenų pasodintos rožės. „Man labai gražu akmuo ir rožės. Plotą, kuriame pastatyti akmenys ir pasodintos rožės, kad nereikėtų su žolėmis kariauti, užklojome plėvele ir užpylėme smulkiais akmenukais, – o pastebėjusi mano klausiantį žvilgsnį nusijuokia. – Ne ne, jų nerinkome, Jurbarke kelis maišus nusipirkome. Juos ir aplink medelius papylėme. Tik prie augalų paklojome agroplėvelę, kad šaknys galėtų kvėpuoti.“
Akmeniniai baseinai
„Man labai gražu, kai tarp akmenų yra vanduo. Prieš kelis dešimtmečius su vyru iš akmenų padarėme nedidelį baseinėlį. Kad baseine laikytųsi vanduo, jo dugną išklojome plėvele ir ant jos akmenis sukrovėme. Medinį tiltelį vyras padarė. Tik va, jis prieš drėgmę neatsilaikė. Sūnus sakė atveš lentikių, apkalsime ir vėl bus gražus“, – šypsosi šeimininkė.
O kitą baseiną pati per vieną dieną sudėliojo. Buvo krūva akmenų ir vieta, kurios moteris niekam kitam, tik baseinui, galėjo pritaikyti. Tačiau vyras jos sumanymo nelabai buvo linkęs palaikyti: bene išprotėjai, niekam čia to baseino nereikia. „Ryte atsikėliau, pasiėmiau karutį ir pradėjau akmenis baseinui vežioti. Duobės dugną išklojau juoda dviguba plėvele. Ant jos pradėjau dėlioti didesnius akmenis, paskui – mažesnius. Iki vėlyvo vakaro darbavausi. Grįžusi į namus atsiguliau miegoti, o ryte vyrui sakau: eime, parodysiu, ką vakar padariau, – pasakoja Nijolė. – Bene kokius penkis kaimynus buvai pasikvietusi? – apžiūrėjęs mano kūrinį nusistebėjo vyras. O juk viena padariau! Dabar, jei per tiek laiko reikėtų įsirengti tokį baseiną, nė iš tolo nebepajėgčiau. Juk daugiau kaip prieš penkiolika metų jį dariau. Ir kas įdomiausia, nereikia keisti plėvelės. Vanduo puikiausiai iki šiol laikosi.“
Sodyboje yra ir krioklys, iš akmenų sukrautas. Ir vanduo atvestas. „Anksčiau vasaromis vandenį paleisdavome. Gražu. Nuo krioklio vanduo iškastu upeliuku nuteka į tvenkinį. Dabar rečiau pajungiame. Nebejauni su vyru esame, tad kai kuris iš vaikų atsikels į sodybą, tegul daro, kaip išmano, – susimąsto moteris ir pasidžiaugia, kad abu sūnūs myli tėvus, visus darbus padeda nudirbti, o žiemą atvažiuoja net malkų prinešti, kad tėvams iki malkinės nereikėtų vaikščioti. – O čia mūsų su vyru paskutinis kūrinys. Ar Kuršėnuose, ar kažkur kitur pamačiau, nusifotografavau ir užsimaniau, kad ir mūsų sodyboje tokio reikia. Vyras per kelias savaites iš akmenų ir sulipdė. Girnapuses patys iš cemento pasidarėme, bet jos man čia visai tinka. Prie jo baseiniuką pasidarėme. Už jo – pavėsinę susirentėme. Sūnus lauko baldus padarė.“
Pamėgo visžalius augalus
Tarp akmenų, baseinų, žaliuoja tujos, eglės ir kiti augalai. Kai kurių jų Nijolė net pavadinimų nežino. Pamato turguje gražų augalą ir nusiperka. Kai kurie įvairiomis formomis iškarpyti. „Viena akmens pusė labai graži, o kita – kažkokia nuskelta. Tai iš negražiosios pusės pasodinau krūmą. Paskui jį bangomis iškarpiau. Va, koks fotelis gavosi, – darbu pasigėri moteris. – O ten krepšį iškarpiau. Tik per tankiai medukus esu susodinusi. Kai sodinau, atrodė, kad per mažai žalumos, bet kai suaugo, sunkiai vienas šalia kito beišsitenka. Tačiau juk nerausi. Nebeišgyvens medukas.“
Prieš kelerius metus sodyboje įsikūrė ir iš pamiškės parsineštas paprastasis kadugys. Jais nuo seno žemaičiai savo sodybas puošdavo.
Arčiau tvenkinio ir lapuočiams vietos atsirado. Pirmiausia buvo įkurdintas raudonlapis lazdynas. „Tokį suvargusį meduką turguje nusipirkome. Vyras sako, kam tu jį perki, juk padvės. Pasodinau prie stulpo, kad vietos neužimtų. Užaugo. Dabar stulpą paslepia. Ir kokias atžalas leidžia. Iš jo jau penkis lazdynus pasisodinau. Ir šį pavasarį penkias ar šešias atžalas išleido. Kelintą rudenį po kokius keturis kilogramus didžiulių riešutų prisiraškome“, – pasakoja šeimininkė.
Pastebėjusi nukrypusį žvilgsnį į raitytomis šakomis besipuikuojantį krūmą paaiškina: tai garbanotasis lazdynas. Tos šakos turguje ir atkreipė dėmesį. Ir gražiausias jis kol nėra lapų. Lapai visą šakų grožį paslepia. „Riešutų vos kelis tėra užauginęs, bet ir negali jis jų užauginti, nes šakų viršūnes pavasarį nukarpau“, – paaiškina Nijolė.
Geriau už kurortus
Paklausta, kaip parenka vietą, kur kokį akmenį statyti, kokias gėles ar krūmus sodinti, moteris į dideles filosofijas, knygų ar televizijos laidų aptarinėjimus nesileidžia. Atsisėda kieme ir apžiūrinėja sodybą: ten jau lyg ir viskas užpildyta, o ten gal dar reikėtų kažką pasodinti. Taip ir kuriasi sodybos naujakuriai.
„Visada galvodavau, kad prie namų reikia kažką gražaus susikurti. Ir iš ko, jei ne iš akmenų, vandens ir augalų darysi, – svarsto moteris. – Dabar vakarais su vyru išeiname į kiemą, susėdame ir grožimės sodyba. Kur kaimo žmogus gali nueiti? O savo sodyboje ir pabūni, ir pailsi, ir pasigroži tuo, ką esi susikūręs. Ir svečią malonu priimti.“
Beje, svečių laukia paties šeimininko padaryta šašlykinė. Tiesa, iškart net neįtarsi, kad tai šašlykinė, nes ji labiau į seno traukinio garvežį panaši. „Geras rankas mano vyras turi. Viską pats padaro. Kolūkio laikais net traktorių buvo pasidaręs. Tačiau turėjome labai „gerą“ kaimyną. Per daržinės apačią traktorių net nufotografuoti bandė. Tačiau valdžia traktoriaus neatėmė. Vėliau vyras jį pardavė ir kitą traktorių pasidarė, kuris ir dabar dar važiuoja“, – išlydėdama pasidžiaugia Nijolė Gečienė.
Atsisveikinant dar apžiūrime išpuvusiame seno medžio kelme pasodintas braškes, vyšnių sodą, kuriame, pasak Nijolės, auga atsparesnės kaimiškos vyšnios, prie porą metų pasodinti ir jau išsikeroję šilauogių krūmai, juodieji serbentai, avietės, o čia užaugusio derliaus užtenka ir patiems sodybos šeimininkams, ir sūnų šeimoms. Nors jau keleri metai nebeūkininkauja, bet ūkiuose pastatuose dar tebestovi technika, padargai. „Užteks, savo atidirbome, – nusijuokia moteris. –Kolūkio laikais ir „Artojo“ redakcijoje dirbau, ir parduotuvėje. Iš darbo grįžusi – prie gyvulių, paskui – sodyba. O dabar porą savaičių pasitvarkysime ir vasaros lauksime.“