Egidijus Vareikis

Geopolitikos diagnostika: Rusija ir Šiaurės Korėja – Ukraina – Ispanija

Rusija ir Šiaurės Korėja
Faktas:
Rusijos Vladivostoko miete įvyko Rusijos ir Šiaurės Korėjos vadovų susitikimas.
Diagnozė:
Geopolitinis žaidimas kaip iš vadovėlio. Estijos prezidentė „nušluostė nosį“ vakarams. Ją priėmė Putinas. Šiaurės Korėjos Kimas „nušluostė nosį“ visai Azijai. Jį taip pat pamalonino Putinas. Šiuo kartu – gražios nuotraukos abiejų diktatorių albumams.
Rusija, kaip regis, formaliai neketina tapti Kimo branduolinės programos advokate, nesiruošia ginti jos kokio nors „teritorinio vientisumo“, bet gali numesti jam gardų kąsnelį, sulaužydama sankcijų politika. Šioje srityje galima sutarti su Kinija. Abiem šalims naudinga, kad Kimas neliktų vienišas su savo politinėmis paranojomis, nukreiptomis, visų pirma prieš Vakarus. Tegu dabar pergyvena amerikiečiai, kuriems su Kimo nelabai sekasi.
Tikrasis Rusijos veidas toks pats, koks buvo prieš beveik šimtą metų – kurti politinę betvarkę ir projektuoti iš jos kylančius karus.
Ukraina
Faktas:
Rusijos prezidentas pasirašė dekretą leidžiantį suteikti Rusijos pilietybę okupuoto Donbaso „respublikų“ gyventojams.
Diagnozė:
Karą kulkomis keičia karas pasais. Pirmoji Putino iniciatyva „gerinti“ santykius su naujuoju Ukrainos prezidentu – tai kelias į teisine (kaip tą supranta Rusija) Donbaso aneksiją.

Jau dabar galima iškelti keletą geopolitinių klausimų:
Minsko susitarimai, matyt, buvo Putino kompromisas su Porošenka. Dabar jis nebegalioja. Nepriklausomos Donbaso „respublikos“ dabar jau tikrai …. Rusija? Karas iš naujo? Karas, kurio laimėtojas dar neaiškus.
Jei Zelenskis yra (kaip kai kurie mąslūs komentatoriai teigia) Putino kadras, tai kodėl su juo Putinas taip elgiasi?
Jei jau Rusija (kaip teigia tie patys komentatoriai) laisvai reguliuoja užsienio šalių rinkimus, tai kaip čia su ta Ukraina? Gal ne į tą pusę nureguliavo?
O šiaip – „rusų pasaulis“ didėja… per prievartą.
Ispanija
Faktas:
Parlamento rinkimų rezultatai patvirtino prognozes – laimėjo socialistai.
Diagnozė:
Laimėtojai turi džiaugtis dėl kelių priežasčių. Ispanijos socialistai – bene paskutiniai Europoje tradiciniai socdemai, galintys pasigirti esą stipriausia šalies partija. Tad juos sveikina vis Europos politikos dinozaurai.
Tamsioji politikos pusė – nugalėtojai neturi patikimų sąjungininkų. Pirmalaikiai rinkimai vyko dėl to, kad reikėkžjo savaip išvalyti politinį lauką ir susiburti į naujas politines bendruomenes, bet atrodo, kad rinkėjų signalas aiškus – ir toliau jokio ilgalaikio stabilumo nebus. Socialistams teks daryti ideologinius kompromisus, o tai galiausiai formuos neryžtingą valdžią. Arba dar ir dar nauji rinkimai…