Geopolitikos diagnostika: Rusija – Latvija – Bosnija ir Hercegovina


Miestas:
Geopolitikos diagnostika: Rusija – Latvija – Bosnija ir Hercegovina
Rusija
 
Faktas:
 
Faktas: Nyderlandų saugumas išplatino informaciją apie keturis Rusijos karinės žvalgybos agentus, bandžiusius surengti kibernetinę ataką prieš Cheminio Ginklo Prevencijos organizaciją.
 
Diagnozė:
 
Rusijos šnipų institucijose sumaištis ir net, gal būt, gėda. Per pastarąsias savaites sulaikyta ar išsiųsta net keletas agentų, užkardyta keletas planuotų diversijų. Visos bėdos prasidėjo nuo labai nemokšiškai atliktos Skripalių nuodijimo operacijos.
 
Vakarų šalių komentatoriai, bandantys diagnozuoti, kas čia vyksta, krypsta dažniausiai į kurią nors vieną iš trijų populiarių versijų.
 
Pirma. Rusijos agentūra tampa vis mažiau kvalifikuota, vis prasčiau aprūpinta moderniomis „darbo“ priemonėmis, gal ir atlyginimai ne patys didžiausi, kad „įpirktų” gerus specialistus.
 
Antra: tai ką mes matome yra tik nepasisekę operacijos – ledkalnio viršūnėlė, pasisekusių nematome. Suktas signalas pasauliui, kad šnipinėjimo iniciatyvos iš esmės yra Rusijos rankose. Vakarai, dar ne taip seniai bandę mažinti išlaidas žvalgybai, pajuto, kad rusai moka dar ne taip.
 
Trečia: didėja nesutarimai tarp atskirų Rusijos institucijų, jos nepasidalija įtakos „grobio” ir kompromituoja vienos kitas. Tai pats pikantiškiausiais
ir pats įdomiausias aiškinimas – Kremliologijos kūrinys. Tokį smagu skaityti, bet labai panašu, kad realiausia versija yra pirma.
 
 
Latvija
 
Faktas:
 
Parlamento rinkimai baigėsi be aiškaus laimėtojo. Koaliciją formuoti teks mažiausiai trims, o gal net keturioms-penkioms partijoms.
 
Diagnozė:
 
Kaimynų padangėje keistos naujienos. Prognozuotas įvykis buvo latviškai – rusiškos partijos laimėjimas, mažiau prognozuota tai, kad valdančią koaliciją sudariusios partijos patyrė nuostolius didesnius nei tikėtasi. Prognozuota, bet iki galo nesitikėta, kad vis didesnį rinkėjų pasitikėjimą gavo tie, kurios vis dar norisi vadinti populistais ir nesistemininkais.
 
Politologai gali su pasimėgavimu dėlioti įmanomas ir neįmanomas koalicijas, tačiau ne aritmetika, o reali šalies politinė būklė svarbiau. Aišku, kad situacija, kai didžiausia rinkimų laimėtoja negauna net penktadalio balsų, byloja ne apie visuomenės santarvę, veikiau priešingai. Didžiausia partija ir vėl bus palikta už valdžios borto, veikiau dėl etninių motyvų, o ne dėl blogo menedžmento. Tiesa ji gali susitarti su kokia „nesistemine“ partija ir pagaliau iš esmės pakeisti šalies gyvenimo kryptį (nebūtinai į vakarus). Jeigu ne, tai etniškai latviškos vyriausybės formavimas bus nelengvas, nebent trijų-keturių partijų koalicija sutartų dėl kokio nepartinių ministrų būrelio.
 
Iki šiol Latvija buvo šalis apie kurią kas aiškiai pasakytų, kad valdo kairieji ar dešinieji, dabar tuo labiau... gal kaip kolektyviai valdo, tai iš viso valdo mažiau, nes silpnėja imunitetas pinigų plovimui korupcijai ir kitokioms civilizacijos pagundoms.
 
Bosnija ir Hercegovina
 
Faktas:
 
Šalies prezidento rinkimų metu išrinkti... trys labai skirtingų pažiūrų asmenys
 
Diagnozė:
 
Bosnija ir Hercegovina – nepaprasta šalis. Jos prezidentas „susideda” iš trijų „prezidentukų“ – pagal 1995 metų Daytono taikos susitarimą prezidentą atskirai renka trys šalies bendruomenės – musulmonai (bosniakai), serbai ir kroatai. „Trigalvis slibinas” sugalvotas tam trys bendruomenės nekariautų tarpusavyje. Jau daugiau kaip dvidešimt metų nekariauja, nors „galvos” sutaria ne visada.
 
Šį kartą situacija išties pikantiška. Serbų bendruomenė savo prezidentu išrinko nacionalistu ir Maskvos draugu laikomą Miloradą Dodiką, kurio dažnai deklaruojama svajonė yra serbiškosios šalies dalies atsiskyrimas – savotiškas Kosovo scenarijus.
 
Kroatai turėjo savąjį atsiskyrimo šalininką – Draganą Čovičių, bet pastarasis pralaimėjo Zejlko Komšičiui, siekiančiam pamiršti etninius skirtumus ir kurti labiau pilietine bendruomene paremtą valstybę. Trečioji „galva” – musulmonas Sefikas Džaferovičius - norėtų matyti šalį suvienytą, bet veikiau musulmonišką nei multietnišką.
 
Taigi, šalyje, kurios nemyli jos pačios piliečiai, kurios nesupranta demokratijos teoretikai, valdžios tikrai nestinga. Tačiau valdžia formuojama ilgai ir painiai, o dirba mažai ir trumpai. Atrodo, kad kaimynai, šiaip ar taip artėjantys į Eurointegracinius traukinius Bosniją ir Hercegoviną palieka kaip nelabai kam reikalingą, neperspektyvią, neįdomią. Ir būta čia dėl ko taip kariauti…

Egidijus Vareikis
Seimo narys

Mano Krastas