Genoveita Krasauskienė: „Vaiko gyvenimo pamatus kloja šeima, mokykla ir valstybė“

Laikas nuo Motinos iki Tėvo dienos – šeimos vertės ir svarbos kiekvieno mūsų gyvenime priminimas. Šiuolaikinio gyvenimo tempas daug ką keičia. Pergrupuojamos vertybės, nauju matu matuojami santykiai, virtuali erdvė vis dažniau pakeičia realius santykius. Viso to pasekmės pastebimos vis dažniau pasireiškiančiu vaikų agresyvumu, mokykloje išprovokuojant netinkamą mokytojų poelgį.
 
Biblijoje teigiama, kad tik į derlingą žemę įkritusios sėklos išauga ir duoda derlių. Tad ir kiekvieno vaiko prigimtinės galimybės mokytis, gabumai gali išsiskleisti tik tuomet, kai yra tam palankios sąlygos. Kaip paruošime vaiką priimti gyvenimą, tokį jam kelią į gyvenimą ir nutiesime. To kelio pradžių pradžia – šeima. Deja, kaip rodo tyrimai, tėvai vaikui skiria vis mažiau laiko. Pastaruoju metu vidutiniškai per dieną tėvai vaikui skiria mažiau negu dešimt minučių. Ką per tokį laiką galima perduoti? Paklausti, ar pavalgė, ar susitvarkė savo daiktus, pastebėjus netvarką pabarti.
 
Atliekant tyrimą vaikų buvo paklausta: jei su mama ir tėčiu per dieną praleistų drauge 7 minutes, ką jie per tą laiką nuveiktų. Visuose atsakymuose vyravo vienas ir tas pats teiginys: pasikalbėčiau. Ir kalbėtis vaikai nori apie viską: apie praėjusią dieną, mokslus, gyvenimą, atostogas, politiką. Vaikai nori su tėvais išsikalbėti, kartu skaityti knygą, gaminti maistą, važinėti dviračiu, eiti pažaisti krepšinio, futbolo ar tiesiog pasivaikščioti. Apie artumo trūkumą vaikų ir tėvų santykiuose rodo tyrime dalyvavusių paauglių atsakymas – noriu apsikabinti su mama, su tėčiu. Vaikai nori pasitarti su tėvais visais gyvenimo klausimais – nuo laisvalaikio, mokymosi iki profesijos pasirinkimo, kaip elgtis susidūrus su patyčiomis, kaip kurti savo santykius su bendraamžiais.
 
Iš visų atsakymų aiškėja išvada, kad dažniausiai mūsų vaikai pasigenda supratimo. Supratimas – tai gebėjimas pastebėti ir atsakyti, kodėl vaikas prislėgtas, kodėl liūdnas, kodėl užsidaręs, sunerimęs ar net agresyvus, kodėl jis atšiaurus ir nedraugiškas su mokytojais, bendraamžiais, pagaliau pačiais tėvais ir į daugybę kitų „kodėl“. Per supratimą ir dėmesį ugdomas vaiko pasitikėjimas savimi, atsakomybė, iniciatyvumas.
 
Ir vėl grįžtu prie tyrimo rezultatų. Į klausimą, ką kasdien norėtų vaikas išgirsti iš savo tėvų, daugumą jų atsakė, kad nori išgirsti žodžius „Aš tave myliu“. Nori išgirsti padrąsinimus, kad ir menkus pagyrimus: šaunuolis, geras vaikas ir panašiai.
 
Psichologų įrodyta, kad vaikas užaugs mylintis ir jautrus kitam, jei pats bus patyręs meilę, supratimą, rūpestį. Tyrimų, kuriuose buvo bendraujama su tėvais, rezultatai rodo, kad vienu iš svarbiausių prioritetų jie laiko vaiko ugdymą. Šį prioritetą lenkia tik vaiko sveikata.
 
Sudėjus abiejų tyrimų rezultatus, galima daryti prielaidą, kad tėvams svarbi vaiko ateitis, tik dėl laiko stokos, nežinojimo, ne visi sugeba padėti vaikui to siekti, visą atsakomybę perkeldami mokyklai.
 
Šiandien, gilėjant socialinei atskirčiai, esant prastai ekonominei ir emocinei padėčiai daugelyje šeimų, mokykla tampa vienintele vieta, kur vaikas gali sulaukti rūpesčio, pagalbos ir dėmesio. Švietimo ir mokslo ministerijos atliktas tyrimas atskleidė vieną daug pasakančią tendenciją: didelė dalis vyresnių klasių mokinių atsisako nemokamo maitinimo, bet ne todėl, kad jie nėra alkani ar kad pagerėjo jų šeimų finansinė padėtis, o todėl, kad jiems naudotis šia parama yra gėda, kad jie pasijunta tarsi paženklinti juoda dėme.
 
Izraelio švietimo ekspertai teigia: „Mums rūpi kiekvienas mūsų vaikas, todėl mes privalome duoti jiems tai, ką turime geriausia, sudarydami jiems palankią emocinę aplinką“. Ir tai nėra tušti žodžiai. Ne vieną dešimtmetį atidaviau švietimo sistemai ir labai gerai matau taisytinus dalykus. Skaudžiausia girdėti pedagogų teiginius, kad šiandieniniai vaikai nemotyvuoti, nesivaldantys, nesimokantys. Konstatuoti esamą padėtį yra lengviausia. Mokyklos užduotis – išsiaiškinti, kodėl vaikas nėra motyvuotas, kodėl jis nesivaldantis, kodėl nesimoko.
 
Švietimo ir mokslo ministerija imasi priemonių požiūriui į vaiką keisti, bet tai yra procesas, kurio rezultatų per dieną nepasieksi ir kuriam labai svarbus visos mokyklos bendruomenės darbas viena kryptimi, reikalingas visuotinis suvokimas, kad vaiko kelią į prasmingą gyvenimą kloja šeima, mokykla ir valstybė.
 
Genoveita Krasauskienė
Švietimo ir mokslo viceministrė