Genovaitė Paulikaitė: kritinis mąstymas prasideda tada, kai pats esi savimi ir leidi kitiems būti savimi

Kategorija:

Miestas:
Genovaitė Paulikaitė: kritinis mąstymas prasideda tada, kai pats esi savimi ir leidi kitiems būti savimi
Priklausau tai kartai, kuri buvome mokomi kritinio mąstymo per vieną prizmę. Gerai tai, kas atitiko socialistinius postulatus ir blogai tai, kas tam prieštaravo. Paprasta ir aišku. Vėliau laikai pasikeitė, bet schema liko beveik ta pati. Tik šioks toks nedidelis pasikeitimas vietomis. Ilgainiui susiformavo gan savitas kritinis mąstymas – visame kame ieškoti tik negerovių. Tai čia, mano galva, ir prasideda tarnavimas patiems blogiausiems dalykams. Viešojoje erdvėje formuojama nuostata, kad visi, kas valdžioje mažų mažiausia yra nenorintys lovio paleisti niekadėjai, auga žmonių nepasitikėjimas savo krašto ateitimi ir pačiais savimi, noru kuo greičiau dingti iš tos šalies, kurioje klesti tiek daug negerovių. Tai palieka pėdsakus ir patiems politikams: jei jau tokia nuomonė, kodėl gi nepanaudojus to, apie ką visi šneka? Teisdami neretai už tai, kas dar nepadaryta, mes tarsi programuojame žmogų tam veiksmui. Teigiama, kad energija yra ten, kur dėmesys. Net patys nepastebime, kaip atsiliepiame apie kaimyną, kolegą, pažįstamą ar net visiškai nepažįstamą kažkodėl viešojoje erdvėje pasirodžiusį asmenį. Jei kažkam sekasi, vadinasi, jis kažkurio įtakingo asmens giminaitis. Ir kuo daugiau žmonių mąsto, kad pas mus viskas negerai, tuo labiau stiprinama negerovių energija. Net nesusimąstome, kad nuo pačių skleidžiamų minčių, emocijų patiems darosi vis sunkiau ir nemaloniau gyventi. Tad nieko stebėtino, kad Lietuvoje vis labiau auga socialinė atskirtis. Juk taip ryškiai pabrėžiamas elitas ir neelitas, socialinės rizikos ir nerizikos šeimos. Ir kažkodėl socialinės rizikos šeimos yra tik tos, kurios nepriklauso elitui, nors ir tarp pastarojo visko pasitaiko. Ir smurtavimo, ir priklausomybių, ir kitų dalykų. Tačiau nulemia iš anksto suformuota nuostata.
Suprantu, sakysite žiniasklaida ir yra tam, kad keltų negeroves, o tai reiškia, kad žurnalistas privalo sugebėti kritiškai mąstyti. Vikipedijoje teigiama, kad kritinis mąstymas – tai mąstymas, kai prie problemos prieinama siekiant įvertinti žinių apie ją pagrįstumą ir aptikti silpnus, menkiau argumentuotus teiginius. Taigi, čiupt už vadžių ir vėl nuo pradžių. Vadinasi, jei nori kritiškai mąstyti, turi susirinkti tuo metu pripažintus postulatus. Kiek sykių jau keitėme tas tiesas, pagal kurias vertinome žmones, jų poelgius, manydami, kad taip prisidedame prie visuotinė gerovės kūrimo ar dar įdomiau– prie teisingumo? Vertiname, net nesusimąstydami, kad bandome kitą žmogų įsprausti į kažkieno sukurtą rėmą, kuris dažniausiai visiškai neatitinka konkretaus žmogaus misijos šiame gyvenime. O juk kiekvienas esame skirtingas ir skirtingi kiekvieno mūsų keliai. Gyvendami pagal kažkieno sukurtas taisykles ar  pagal kažkieno įpirštus autoritetus, mes nejučia pradedame gyventi ne savo gyvenimą. To pasekmė – nusivylimai, nepasitenkinimai, nemeilė sau ir pasauliui.  Be abejo, sistemai, nesvarbu, kaip ji besivadintų, tai būtina. Kalbu ne apie žmones, esančius valdžioje, bet apie sistemą kaip gyvą organizmą, spinduliuojantį savo energiją ir siekiantį tą energiją kuo labiau sustiprinti. Sustiprinti per konfliktus, nepasitikėjimus vienas kitu ir savimi, per žmogaus kūrybingumo užgniaužimą. Pamąstykime, o gal kritinis mąstymas yra ne kitų taršyme, pripažinimu, kad visi esame skirtingi ir kad kiekvieno mūsų skirtingas kelias.  Gal pagaliau leiskime būti sau savimi ir kitiems leiskime būti savimi, suvokdami, kad mūsų akimis kito žmogaus klaidos ir nuopuoliai yra tik to žmogaus gyvenimo pamokos. Ir prieš tardami žodį, žengdami žingsnį susivokime, ar tai mūsų pačių širdies balsas ar tik kitų primestas pageidavimas.
 

Mano Krastas