Genovaitė Paulikaitė: kas geriau – ačiū ar dėkui

Kategorija:

Miestas:
Genovaitė Paulikaitė: kas geriau – ačiū ar dėkui
Pėdinu žiemos taku. Virš galvos zuja snaigės, o galvoje – mintys. Ir įlįsk tu man taip į galvą, kad kelias dienas vienos minties iš ten negaliu iškrapštyti. Vis svarstau: kas geriau – dėkui ar ačiū ir kuris iš jų pirmiau atsirado. Prieš kurį laiką žodis AČIŪ buvo pelnęs gražiausiojo statusą. Nors, išties, gal tą karūną jam uždėjo jo paskirtis. Juk tikriausiai nieko nėra gražesnio už dėkingumą, mokėjimą išsaugoti šį jausmą net pačiose sudėtingiausiose situacijose. Neatsitiktinai sakoma, kad dėkingumas tiesia kelią į rytdieną. Matyt, neatsitiktinai žodis DĖKUI turi gausią giminę. Tai ir padėka, dėkojimas, dėkingumas, dėkojantis, dėkingas. O kur dar tarmių atspalviai. AČIŪ gi vienišas, nebent tik pastaruoju metu vis dažniau skambantis AČIUKAS jam į giminę prašosi. Tačiau tai jau šių dienų bendravimo „išradimas“, dar neįteisintas lietuvių kalbos žodyne.  
Taip mintijant apie kasdien skambantį žodį, į galvą atsliūkino vienas prisiminimas, nutikęs Gruzijoje. Mūsų grupę iš Lietuvos pasitiko jaunas gidas, labai nuoširdžiai mums rodęs gražiausias vietas, su pasididžiavimu pasakojęs savo krašto istoriją. Kadangi dar buvo sovietmetis, vaikinas vis pabrėždavo, kad lietuviai ir gruzinai esame to paties likimo broliai. Užsimindavo, kad jis didžiuojasi, turėdamas galimybę dirbti su grupe iš Lietuvos.
Visi buvome sužavėti gido darbu, tad atsisveikinant visas autobusas vieningai skandavome ačiū-ačiū-ačiū. Tik vaikino veide buvo ne džiaugsmas, o pasimetimas, kažkuo panašus į išgąstį ar nusivylimą.
Kaip dažnai tokiais atvejais nutinka, grįžus namo nemaža dalis įspūdžių pasimiršta. Pasimiršo ir keistas nutikimas su jaunuoju Gruzijos gidu.
Tik praėjus beveik dvidešimčiai metų neoficialiame susitikime su Gruzijos ambasados Lietuvoje darbuotojais ėmiau ir papaskojau šį nutikimą. Tiesa, jie net iki galo neišklausę užsikvatojo. Tai vienas, tai kitas, nubraukęs juoko ašaras, dar pasiteiraudavo: tai visas autobusas taip ir skandavote? Ir išgirdę mano taip, vėl pasiduodavo naujam juoko priepuoliui. Galiausiai, kiek apribus juoko bangai, klausiu, o kas tada įvyko. Tada ir sužinojau, kad žodeliu ačė gruzinai ragina arklį, kad šis greičiau bėgtų, arba nepatikusį žmogų šiuo žodeliu pasiunčia kažkur toli ir negrįžtamai.
Ar yra kokios bendros šio žodžio prasmės ištakos, galbūt kažkada kažkuris kalbininkas ir išsiaiškins. Kol kas nepavyko aptikti ir lietuviško AČIŪ istorijos. Galbūt jis gali nukelti į tolimus laikus, kai kalbos tik vystėsi? Arba atvirkščiai, gal buvo sukurtas kaip atsvara žodžiui DĖKUI.
Kaip ten bebūtų, Žemaitijos kaime, kuriame prabėgo mano  vaikystė, žodis AČIŪ nebuvo artimas, nes visi vienas kitam diekavuojė. Žodelis AČIŪ daugeliui tarnaudavo oficialesniam padėkojimui, kitaip sakant, dėkojant ne iš širdies, bet iš mandagumo.
Ir vėl iš atminties iškyla prisiminimas. Vienoje kontoroje garbaus amžiaus moteris nuolankiai prašė darbuotojos jai padėti užpildyti dokumentą. Gal darbuotoja neturėjo laiko, gal noro, bet moteriškės ji tarsi negirdėjo. Kai užpildžiau moteriai reikalingą dokumentą, ji linkčiodama kartojo: diekavuojo panele, diekavuojo panele, o padavusi dokumentą darbuotojai ir pamačiusi, kad jinai ji priėmė, mestelėjo: ačiou, puoni.
O ką manote Jūs apie žodelį AČIŪ? Ačiū ar dėkui renkatės, norėdami kažkam padėkoti ir kodėl?

Genovaitė Paulikaitė
 
 
 

Mano Krastas