Europos nykštukai ir jų viduramžiškos paslaptys


Miestas:
Europos nykštukai ir jų viduramžiškos paslaptys
 
Kaip bebūtų keista, šiandien ne kiekvienas europietis žino, kiek valstybių yra Europos Kontinente. Europos Taryba turi 47 nares, Europos Sąjunga – vis dar 28, yra kelios ne iki galo pripažintos valstybės, kelios kolonijos ir priklausomos teritorijos. Joje be didelių vidutinių ir mažų valstybių yra ir labai mažos – nykštukinės – Šventasis Sostas (Vatikanas), Andora, San Marinas, Lichtenšteinas ir Monakas. Jos nykštukinės, tačiau neretai nori būti tokios kaip visi.
 
Vatikanas yra išties specifinė valstybė, apie kurią verta kalbėti atskirai , gi likusios turi kažką bendro. Tad šiandien – apie jas.
 
Viduramžiai šiandien prisimenami nevienodai. Istorijos romantizmas mena juos kaip šlovės ir garbės laikus. Kai kam atrodo, kad tai buvo doros ir tvarkos, kai kam - pasileidimo ir apsileidimo šimtmečiai. Šiaip ar taip kiekvienas gali manyti, kaip tinkamas, nes mano, kad nieko negalima nei įrodyti, nei paneigti - viduramžiai pasibaigė... Tačiau Europoje yra mažiausiai kelios valstybės, kuri ir šiandien gyvena prieš keletą šimtmečių nustatyta tvarka. Tai tie patys nykštukai.
 
Pavyzdžiui, Andora. Ne kiekvienas sutiks, kad tai tikra valstybė. Pilnas šios teritorijos pavadinimas yra Andoros slėnis - kažkokia teritorija, turinti ko-kunigaikštystės statusą. Toks statusas realiai reiškia dvivaldystę. Dar 1287 metais Pirėnų kalnuose pasislėpusį Andoros slėnį sutarė kontroliuoti dvi nelabai draugiškai nusiteikusios jėgos - dar nevieninga ir neitin stipri Prancūzija ir ispaniškoji Seo de Urgelio vyskupija. Šis keistas karinis - bažnytinis kompromisas – Andora – peradėjo aštuntąjį savojo gyvenimo šimtmetį, o Andoros slėnis ir šiandien turi du monarchus. Vienas jų - dabartinis Seo de Urgelio vyskupas Joan Enric Vives Sicilia, o kitas – net sunku patikėti, ... Prancūzijos prezidentas. Emamnuelis Macronas yra Andoros princas. Galima ta proga pasišaipyti iš jau Penktosios Prancūzijos respublikos ir jos respublikoniškų prezidentų, bet gyvenimas yra toks, koks yra.
 
Andora tradiciškai priskiriama nykštukinėms Europos valstybėms, tačiau tų nykštukų tarpe ji – savotiškas gigantas. Šalies plotas „net“ 453 kvadratiniai kilometrai ir gyvena čia daugiau kaip 50 000 gyventojų. Tai gigantas, lyginant si Monako kunigaikštyste, kurios plotas viso labo 2 kvadratiniai kilometrai. Andora, rodos, vienintelė Europos valstybė, kurioje išliko valstybinis administracinis suskirstymas parapijomis. Jų - septynios.
 
Monake viduramžių ne mažiau. Šalis yra suvereni kunigaikštystė, nes ją valdo gilias šaknis (beje, itališkas), turinti Grimaldžių dinastija, šeimininkaujanti čia nuo XIII amžiaus. XX amžiuje į Monaką daug kas žiūrėjo kaip į legalius lošimų namus ir savotišką ofšorinę teritoriją Prancūzijos pietuose, tačiau prieš porą dešimtmečių Grimaldžiai nutarė padaryti savuosius du kilometrus tikra valstybe. Monakas ėmė kurti atskirą nuo Prancūzijos teisinę sistemą, administraciją, ėmė megzti diplomatinius santykius su užsienio šalimis. Šiandien turi daugelį visai nepriklausomai valstybei priderančių atributų, įskaitant net nacionalinį kalėjimą. Beje, teko stebėti, kaip Monako piliečiai (vadinami monegaskais) rinko savąjį 24 asmenų parlamentą. Rinkimų sąrašuose buvo šiek tiek daugiau kaip 6000 rinkėjų, ir visi jie tilpo vienoje rinkimų apylinkėje. Kartais praeidamas Vilniaus Užupiu pagalvoju, kodėl gi šiam rajonui netiktų savotiškas „Monako statusas“?
 
Dar vienas nenykstantis viduramžių produktas – San Marinas, seniausia tebeegzistuojanti Europos respublika.  62 kvadratinių kilometrų šalis – tai išties vienas Titano kalnas, iškilęs Apeninų pusiasalyje. Tai kalnas, kažkuomet saugojęs San Mariną nuo užkariautojų. Pažiūrėjęs į jį, pradedi galvoti, kad viduramžių karai dažniausiai aplenkdavo San Marinà tik todėl, kad tiesiog neapsimokėjo kopti į statų kalną ir okupuoti šį žemės lopinėlį - jis mažai kam tetrukdė, o pats neturėjo didelių politinių ir valstybinių ambicijų.
 
Šalis pavadinta jos įkūrėjo – Marino vardu. Istorija byloja, kad Titano kalno nepriklausomybę nuo tuometinės Romos imperijos 301-siais metais paskelbė akmenskaldys iš Dalmatijos (dabartinės Kroatijos dalies) Marinas, krikščionis, besislapstantis nuo imperatoriaus Diokletiano persekiojimo. Marinas tapo šventuoju, o jo teritorija pergyveno ne tik Romą, bet ir visas viduramžių negandas. 1253 metais ji tapo respublika ir išlaikė savo statusą iki šios dienos.
 
Mažosios valstybės paprastai yra kuo nors didžios. 23 000 San Marino gyventojų gyvena gana stipriai susispaudę - 371 žmogus kvadratiniame kilometre - vienas iš aukščiausių rodiklių Europoje, šešis kartus aukštesnis už Lietuvos. Laikoma, kad šalyje nėra kaimų, tad urbanizacijos rodiklis - net 90 procentų.
 
Na, o Lichtenšteinas, apvažiuojamas per gerą pusvalandį yra vos vienas kalno šlaitas – 160 kvadratinių kilometrų, - prisiglaudęs prie Austrijos, bet savo prigimtimi primenantis Šveicarijos kantoną. Jis gal toks ir būtų jei ne sena viduramžiška monarchija, kurios vietiniai gyventojai niekaip nenori atsisakyti. Tiesa, formali krašto nepriklausomybės data – 1806 metai. Šiandien, nepaisant šveicariškų pinigų, bankininkystės, šveicariškos tvarkos ir papročių, Lichtenšteinas – atskira valstybė. Kuriozams galima priskirti ir tai, kad šalies princo Hanso Adamso II dvarai Čekijoje plotu gerokai viršija tikrąją kunigaikštystę. O šiaip jau lichtenšteiniečiai, pasak statistikos – viena iš turtingiausių pasaulyje bendrijų. Mažumas – ne kliūtis, Lichtenšteino valstybė – pilnateisė Europos Laisvosios Prekybos Asociacijos – EFTA – narė.
 
Nežinia kiek laiko dar išliks Europoje maži bet žavūs viduramžių kuriozėliai, tačiau jų buvimas tikrai suteikia Europai nepakartojamą politinės aplinkos spalvą. Belieka linkėti – išlikti.
 
Egidijus Vareikis
Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas

Mano Krastas