Egidijaus Vareikio prognozuojami 2019 metų pokyčiai tarptautinėje politikėje

Tradicinių politinių partijų įtakos mažėjimas ir ideologinių polių nykimas. Populistinės politikos šuolis. Trumpo politikos posūkiai. Kinijos ir Rusijos miglotos perspektyvos. Apie tai kalbamės su Seimo nariu Egidijumi Vareikiu.

Kuo ypatingi 2019 metai tarptautinėje politikoje?

Man, kaip globaliais reiškiniais besidominčiam politikui, įdomūs ir ypatingi kiekvieni metai. Labai įdomūs buvo 2018 metai, bet 2019-ieji gali būti dar įdomesni, nes pasaulyje vyksta labai dideli pasikeitimai. Dar daugiau pasikeitimų tikėtina 2020 metais. Tie pasikeitimai siejasi su savotiška revoliucija mūsų pažiūrose. Šiek tiek gaila, kad man jau šešiasdešimt, o ne dvidešimt, nes labai norėčiau pamatyti, kokie bus tų pasikeitimų ilgalaikiai rezultatai. Tikriausiai visi jau pastebi, kad po truputį gęsta tai, ką prieš dešimt metų vadinome politinėmis partijomis. Tikriausiai tai pamatysime ir šiais metais vykstančiuose Europos Parlamento rinkimuose. Tradicinės jėgos – konservatoriai, liberalai, socialistai – gęsta. Vietoj jų ateina naujos jėgos, kurios nebesieja savęs su kažkuria ideologija. Jos vadinasi, pavyzdžiui, „Penkios žvaigždutės“, Čekijoje – „Taip“, Slovakijoje – „Judėjimas“. Tai rodo, kad mūsų gyvenimas reguliuojamas nebe ideologiškai, bet truputį kitaip. Ir politiniai projektai jau realizuojami kitaip. Anksčiau tai vadinome nesistemine politika, dabar ją vadiname populistine. Anksčiau tas žodis turėjo neigiamą atspalvį, dabar jis pradedamas vartoti teigiamą prasme. Populizmas yra tokia politika, kuri pritaikyta ne elito ar ideologiniam interesui, bet žmonių poreikiams. Žmonėms ideologinių dalykų nebereikia. Kad ir sprendžiant pabėgėlių problemą. Niekas juk nesirūpina, ar krizė bus sprendžiama liberaliai, ar konservatyviai. Svarbu, kad ji būtų sprendžiama.
O JAV prezidentas Trumpas? Prieš dešimt metų net įsivaizduoti būtų buvę sunku, kad Amerika gali turėti tokį nesisteminį prezidentą. Šiandien jis – realija. Ir nors iki šiol pasaulyje jis yra priimamas nevienareikšmiškai ir neretai pašiepiamas, bet, nepaisant viso to, akivaizdu, kad JAV toks prezidentas reikalingas. Galimas dalykas, toks JAV prezidentas reikalingas ir visam pasauliui. Man, stebinčiam globalią politiką, tai kas vyksta, yra labai įdomu.
Pasikeitimai vyksta ne tik Amerikoje. Dideli pasikeitimai vyksta Brazilijoje ir Meksikoje. Pastarosiomis dienomis pasikeitimai vyksta net Bangladeše. Iš pirmo žvilgsnio, tai menkutė šalis, bet joje žmonių gyvena daugiau negu Rusijoje.
Rusijos įtaka pasaulyje mažėja. Neseniai žurnale „Economist“ mačiau suvestinę, kokiame kontekste pasaulio žiniasklaidoje rašoma apie šalį. Pasirodo, apie Rusiją rašoma nemalonių Putino sprendimų kontekste. Rusijos ekonominės ar kultūrinės perspektyvos mažai ką pasaulyje domina.
Drįstu pasakyti, kad ir Kinija nesivysto taip optimistiškai, kaip daug kas mano. Šios valstybės laukia dideli išbandymai.
Taigi 2019 metai į pasaulį ateina su visai ne tokiu vaizdeliu, kokį mes įsivaizdavome 10–20 metų atgal. Ir tai yra įdomu.

Paminėjote, kad Rusijos įtaka pasaulyje menksta. Ar tai gali turėti įtakos Lietuvos ir Rusijos santykiams?

Šiuo metu yra dvi santykių su Rusija koncepcijos. Viena koncepcija, kurią mes esame išsiugdę per savo patirtis. Ta patirtis mums sako, kad mes kiekvieną dieną turime būti budrūs ir nepamiršti, kad Rusija yra pavojinga, kad su ja reikia kažkaip tvarkyti santykius, kad negalima jos ignoruoti. Tačiau nepriklausomoje Lietuvoje išaugo ištisa karta, kuri nepažįsta Rusijos, ir  į ją nekreipia dėmesio.  Jie žino, kad  yra kažkokia Rusija, bet  kodėl mes dėl jos turime jaudintis?  Rusijos nereikia nei demonizuoti, nei glorifikuoti. Ji vis labiau darosi panaši į Maskvos kunigaikštystę su gana nevykusia ekonomika. Mes turime tik aiškiai sureguliuoti savo gynybą, o į meilę ar nemeilę nereikėtų net dėmesio kreipti.
Manęs dažnai klausia, ar girdėjau, ką pasakė Lavrovas, kitas kuris nors Rusijos politikas. Man neįdomu. Pasakė, na ir kas. Man įdomiau, kas sakoma Briuselyje ar Vašingtone. Mūsų politika turi būti labai aiški: mes esame Vakarų Europos valstybė  ir jokių abejonių dėl Rusijos negali kilti. Rusija su kiekviena šalimi mėgsta šnekėti individualiai. Mes sakome, kad su mumis reikia šnekėtis kaip su Europos Sąjunga ir mes nepriimsime jokio sprendimo, neatitinkančio ES intereso.
Manau, per visą Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį mūsų užsienio politika buvo sėkminga. Mes pasiekėme, kad Lietuva yra Vakarų Europos valstybė ir mūsų galimybės iš esmės nesiskiria nuo  kitų Europos šalių. Gal tik pinigų mažiau turime. Mes pasiekėme tai, kas prieš trisdešimt metų atrodė sunkiai pasiekiama, o jei ir pasiekiama, tuo, ankstesniu mūsų supratimu, būtų galėję džiaugtis nebent mūsų vaikaičiai..
Šiandien Rusijos sienos yra tokios pat, kokios buvo apie 1700 metus. Tai sako, kad per pastaruosius 30 metų Rusija prarado tai, ką buvo užkariavusi per 300 metų. Jei prieš 30 metų Rusijos tankai stovėjo Vokietijoje, šiandien jie stovi Smolenske. Geografiškai tai labai didelis praradimas. Šiandien Rusija yra net nuo naftos kainų priklausoma.
Jei prieš trisdešimt metų globaliame pasaulio žemėlapyje buvo JAV – Rusija, dabar JAV – Kinija.
Jei ne Rusijos branduolinis arsenalas, pasaulio požiūris į šią valstybę būtų dar kitoks.

Kaip pasauliui atsilieps Trumpo pareiškimas, kad JAV – ne pasaulio policininkas?

Turiu prisipažinti, kad aš esu trumpistas. Dar 2016 metais, kai Trumpas dar nebuvo JAV prezidentas, buvau parašęs keletą straipsnių, už kuriuos mano draugai mane išbarė. Girdi, Trumpas net kandidatu negali būti, o tu sakai, kad jis būtų geras JAV prezidentas.
Trupas vykdo tai, ką jis sakė.  Galbūt tik politikos ekspertai nelabai tikėjo, kad Trumpas vykdys tai, ką sakė. O Trumpas ir sakė, kad jam svarbiausi yra Amerikos, o ne Europos ar kažkokie globalūs interesai. Amerika nenori mokėti už viso pasaulio politines klaidas. Jis sakė, jei norite, Amerika už tai bus atsakinga, tarkimės. Amerika turi galių ir vienintelė turi jėgų ir resursų globalioms problemoms spręsti. Tačiau Amerika yra amerikiečių valstybė ir kiekvienas amerikietis turi teisę gyventi savo gyvenimą. Prieš kurį laiką, atrodo, CNN sakė: amerikietis jaučiasi, kad nuo jo pusryčių dešrelės formos priklauso pasaulio likimas.
Amerika labai nesistengia būti pasaulio policininku. Ji tokia tapo tik po Antrojo pasaulinio karo. Kaip pasakė amerikiečių politologas John Mearsheimer, nereikia norėti, kad amerikiečiai labai mylėtų europiečius. Pasak jo, juk dalis dabartinių amerikiečių  iš Europos išvažiavo ne dėl didelės meilės Europai. Amerika nori gyventi savo gyvenimą, ir Trumpas, turėdamas tam galios, tai daro. Manau, kad daro teisingai.
Amerika sako, jei yra laisva rinkos ekonomika, ką reiškia licencijos, kvotos, kiti reikalavimai? Rinkos ekonomika, kad ir kaip gražiai skamba, kad ir kaip besistengtų sudaryti teisingos ekonomikos įvaizdį, kuria džiunglių įstatymą. Rinkos ekonomika socialiai nėra gera. Ji nemažina skurdo, nemažina nelygybės. Ji teisinga tik pagal sukurtas taisykles, bet žmonės nuo jų laimingi netapo.  Buvo laikas, kai atrodė, jei šeimos augins mažiau vaikų, jos turės daugiau laisvės ir bus laimingesnės. Šiandien mažų šeimų gana daug, bet dėl to jos nėra laimingesnės. Teorinės tiesos ne visada pasiteisina realiame gyvenime. Šiandien daug diskutuojama, ar liberali demokratija yra pati geriausia, ar pati geriausia yra rinkos ekonomika, ar geriausios yra žmogaus teisės, kurias mes vadiname universaliomis.
Trumpas yra vienas tų, kuris drįsta žmonių paklausti, ar žmonės laimingi, gyvendami pagal dogmas, sukurtas po Antrojo pasaulinio karo. Istorija rodo, kad daug kas keičiasi. Neseniai mačiau Lietuvos ekonomisto Žygimanto Maurico tekstą, kuriame jis analizuoja Lietuvos padėtį pagal Vakarų Europos gyvenimo lygį. Jo teigimu, Lietuva geriausiai gyveno Liublino unijos metu. Pasirodo, XVI amžiaus pabaigoje Lietuvos ekonomika buvo labai arti Vakarų Europos ekonominio lygio – 86 procentai. Šiuo metu Lietuvos ekonomika yra pasiekusi 75 procentus Vakarų Europos lygio vidurkio. Taigi gyvename antrąjį aukso amžių. Tačiau XVI amžiuje nebuvo tokios demokratijos ir žmonių teisių, o ekonomika klestėjo. Vadinasi, ne viskas yra taip, kaip mes tuo metu galvojame. Todėl vienu metu gali atrodyti vienaip, kitu momentu – kitaip. Taigi normalu, kad keičiasi ir JAV santykiai su pasauliu.

Paminėjote, kad Kinijos laukia nelengvi laikai. Taigi kokios Kinijos perspektyvos prognozės?

Prognozės daromos įvertinant Kinijos istoriją. Ne taip seniai man teko matyti studiją, kurioje teigiama, kad keliose istorijos epochose Kinija buvo žymiai pranašesnė už Europą. Pavyzdžiui, Romos imperijos laikais, kinų valstybė užėmė beveik tokį pat plotą, kaip Romos imperija, turėjo apie 60 mln. gyventojų. Abi imperijos buvo vienodo dydžio ir galbūt panašaus ekonominio išsivystymo. Bet kodėl Roma sukūrė europinę civilizaciją, o Kinija pasitraukė į trečiųjų valstybių lygį? Studijoje parodoma, kad Kinija, net tada, kai ji pasiekdavo aukštą technologinį ir ekonominį lygį, to neišnaudodavo. Juk ne Kinija atrado Europą, o europiečiai – Kiniją. Nors sakoma, kad popierius, parakas yra kinų išradimas, bet tuo išradimu Kinija nepasinaudojo. Man daug kas Kinijoje primena sovietinę gigantomaniją, kai buvo žadama pakreipti Sibiro upes. Prognozė – kai Kinija praturtėja, kinai tarpusavyje susipyksta, kai nuskursta – jie susivienija.
Kinijoje pridaryta daug ir demografinių, ir ekonominių eksperimentų. Šiandien Kinijoje trūksta 60 mln. moterų. Tai vieno vaiko politikos pasekmė. Kadangi visiems reikia labiau berniuko negu mergaitės, atsirado didžiulis lyčių disbalansas. Kitas dalykas – Kinijos vieno vaiko politikos šalininkai teigė, kad tai padės Kinijai praturtėti. Tačiau Kinija greičiau paseno negu praturtėjo.
Kinijoje ir geografiniu atžvilgiu labai neproporcingai pasiskirsčiusios pajamos. Tas taip pat gilina demografines problemas. Kinijos noras užkariauti Afriką irgi nekelia pasitikėjimo. Patys kinai mato, kad visi, kas bandė užkariauti Afriką, ten įklimpo. Klimpsta ir jie.
Ir nors buvo prognozuojama, kad XXI amžius bus azijietiškas amžius, gyvename jau du šio amžiaus dešimtmečius, bet prognozės nepasitvirtino. Ir jei Trumpas sugebės priimti kai kuriuos sprendimus, manau,  azijietiško amžiaus nebus. Prognozuojama, kad daugiau bus Euroatlantinių idėjų, nes visos kitos arba nuvilia, arba nepasiteisina.

Šiais metais renkamas Europos Parlamentas. Kokių pakyčių galima tikėtis?

Visi prognozuoja, kad pasikeitimai Europos Parlamente bus labai dideli. Iki šiol Europos Parlamento veikla priklausė nuo dviejų didžiausių partijų – Europos liaudies partija (krikščionys demokratai) ir socialdemokratai kartu turėdavo daugumą ir jų susitarimas, kvotų pasidalijimas lemdavo viso parlamento darbą. Norint turėti tam tikrą padėti Europos Parlamente, buvo privalu veikti pagal jų nustatytą kvotų sistemą. Dabar atrodo, kad tos dvi didžiosios partijos kartu paėmus neturės daugumos. Europos Parlamente yra 705 vietos, tad prognozuojama, kad po rinkimų šios partijos kartu gali turėti tik apie 300 vietų. Prognozuojama, kad Europos liaudies partija parlamente turės daugiausia vietų, bet socialdemokratai smarkiai sumažės. Ir labai neaišku, kam tos vietos atiteks. Be šių dviejų grupių, yra dar liberalai, kurių skaičius Europos Parlamente po rinkimų gal labai nesumažės, bet ir labai nepadidės. Manoma, kad apie 20 vietų gali gauti makronistai. Tad liberalai su makronistais gali būti trečia, o gerai pasisekus net antra pagal vietų skaičių politinė jėga Europos Parlamente. Gali pasikeisti šiuo metu Europos Parlamente esančios ir kitos grupės, kurios savęs kol kas labai stipriai neidentifikuoja.
Svarstant, kas vyks Europos Parlamente po rinkimų, galima įžvelgti kelis scenarijus. Gali būti, kad dvi didžiosios partijos pasikvies trečią politinę jėgą ir kaip anksčiau vadovausis kvotų sistema, bet gali būti ir taip, kad kvotų sistemą teks naikinti ir  kurti naują veiklos sistemą. O tai reikštų, kad Europos Parlamentas, kuris, kaip žinia, tvirtina ir Europos Komisiją, ir ES biudžetą, gali pateikti labai daug staigmenų. Jei iki šiol buvo aišku, kas kurią poziciją užims, dabar visiškai nebeaišku. Tai nėra kokia nors tradicija. Tai reiškinys, o kiekvienas reiškinys kažkada prasideda ir kažkada baigiasi.

Kalbino
Genovaitė Paulikaitė