Dreverna: nuo žvejų iki turizmo

Tądien, kai lankiausi Klaipėdos rajono Drevernos miestelyje, marios alsavo rudeniu. Nuo vandens kylanti vėsa, žolė, nors dar vešliai žalia, rudeninės gėlės skleidė atsisveikinimo su vasara kvapą. Tai lengvai pasisukdami, tai paskrydėdami, lyg norėdami pasivyti išskrendančius paukščius, ant žemės lėtai leidosi lapai. Dar nedaug. Tik vienas kitas. „Neatpažįstamai pasikeitė mūsų miestelis. Palyginus su tuo, kuris buvo mano vaikystėje, dabartinis lyg diena ir naktis skiriasi“, – sako Ana Gelžiūtė, kurios tėvas ir senelis vertėsi žvejyba.
Milžinkapio paslaptis
Pasak Gargždų krašto muziejaus direktorės Sigitos Bučnytės, gausios žuvų ir patogios laivybai Kuršių marios jau daugelį amžių traukė žmones kurtis jos pakrantėse. Archeologai remdamiesi įvairiais radiniais Kuršių nerijoje teigia, jog pirmieji žmonės čia galėjo pasirodyti prieš 6000 tūkstančius metų. Aptinkami archeologiniai radiniai liudija, kad per šias vietas keliavo vikingų pirkliai. „Ryšį tarp abiejų marių krantų liudija ir gyvenvietės apylinkėse užrašytas padavimas, – teigia muziejininkai. – Drevernos apylinkėse kadaise gyvenęs milžinas, mielai padėdavęs žmonėms. Sykį vienas senolis norėjo per Marias pereiti ir užmaryje prisirinkti malkų, nes ten augusi puiki giria. Todėl senukas paprašė milžino, kad jis marias užpiltų ir senukas galėtų pereiti į girios pusę. Milžinas nuėjo į Dreverną smilčių parsinešti, prisikrovė pilną maišą, bet maišas jam pratrūko  ir smiltys pabiro ant žemės. Milžinas atsisėdo ant smilčių maišo lopyti. Jo ilgos kojos nutįso iki Brukšvos pievos, kurios buvo priaugusios krūmų ir ten veisėsi daug vilkų. Alkani vilkai subėgo prie milžino ir nukrimto jam kojas. Jis buvo taip įnikęs į savo darbą, kad visai nepajuto, ką vilkai jam daro, todėl nusilpo ir staiga numirė. Kitą dieną žmonės susirinko, apverkė gerąjį milžiną, o paskui jį aprausė smiltimis. Pakilęs smarkus vakarų vėjas supustė aukštą smailą kauburį. Jis dabar vadinamas Drevernos kapais arba milžinkapiu.“
Pasakojama, kad laidodami savo artimuosius, dreverniškiai dar ilgai milžino kaulų aptikdavę.
Kaip liudija muziejininkų surinkta medžiaga, pirmą kartą Dreverna paminėta 1253 metais, kai sutartyje su Kuršo vyskupyste paminima Drevernos upė ir šalia esančios pievos pavadintos Drivenės vardu. Kitas Drevernos paminėjimas aptinkamas tik XVI a., kai mokesčių knygose minimi septyni ūkininkai ir trys jų samdiniai. Vietiniai gyventojai ilgą laiką vertėsi tik žvejyba. 1844 metais įsikuria žvejų seniūnas. Jis privalėjo kontroliuoti visą žvejybos verslą, prižiūrėti, kaip laikomasi žvejybos įstatymų. Tuo laiku Drevernoje buvo daugiau nei 20 sodybų ir gyveno daugiau kaip šimtas žmonių.
„Gaila, kad šiuo metu Drevernoje žvejyba apmirusi. Tik vienas kitas žvejas į marias beišeina, – apgailestauja Drevernos seniūnaitijos seniūnaitė Liucija Samalienė. –  Juk norint gauti ES paramą žvejai turėjo atsisakyti savo verslo, o laivus supjaustyti.“
Dabar užsukęs į Dreverną ir nežinodamas, kas žuvimi prekiauja, nelabai jos ir nusipirksi. Iš anksto reikia žveją susirasti ir susitarti.
Šiandien Dreverna daugiau turizmui nei žvejybai tarnauja. „Investavę 16 mln. litų, įrengėme mažųjų laivų prieplauką. Ją administruoja koncesininkas, kuris įsipareigojo toliau vystyti infrastruktūrą, didinti šios vietovės patrauklumą“, – sako Klaipėdos rajono meras Vaclovas Dačkauskas.
O seniūnaitė L. Samalienė pasidžiaugia, kad jau šią vasarą Drevernos svečiai ne šimtais, o tūkstančiais buvo skaičiuojami ir priduria, kad svečių patogumui prie  uosto įrengtas kempingas, svečiai apsistoti ir pavalgyti gali „Strykio“ kaimo turizmo sodyboje.
Žuvų keliu
Turistų plukdymui tarnauja ir reisinė valtis „Dreverna“. „Kuršių marių „kelioniniai burlaiviai“ – reisinės  skyrėsi nuo vytinių ir baidokų daug geresnėmis jūrinėmis savybėmis. Šie laivai buvo statomi iš ąžuolo. Stipri laivo konstrukcija ir jūrinės savybės leido šiems laivams plaukioti audringomis Kuršių mariomis ir Aistmarėmis, o plokščio dugno diktuojama maža grimzlė – upėmis ir kanalais, – pasakoja Klaipėdos rajono turizmo informacijos centro filialo J. Gižo etnografinė sodyba vadovė Gintarė Atkočiūnė. – Laivybos specialistai teigia, kad šie laivai pavadinti reisiniais todėl, kad jais galėjo būti plukdomi ne tik kroviniai, bet ir keleiviai. Manoma, kad šis laivų tipas išsivystė XVIII a. pirmoje pusėje. Šiais laivais buvo gabenami javai, druska, statybinės medžiagos. Dabar atkurtas anų laivų burlaivis- reisinė valtis tapo viena mėgstamiausių Drevernos svečių pramoga. Esame parengę edukacinę programą „Žuvies kelias“.
Išties, malonu plaukiant „Drevernos“ buriniu laivu, stebėti išsirikiavusius žvejų tinklus, prie jų laimikio laukiančias žuvėdras, matyti pamažu artėjančią Kuršių Neriją ir viena jos seniausių miestelių Juodkrantę.
Beje, pasidairyti po apylinkes ir net pasigrožėti Kuršių Nerijos kopagūbriais galima iš  šiais metais pastatyto 15 metrų aukščio bokšto.
Laivadirbystės meistrą prisiminus
Apsilankius Drevernoje, negalima neužsukti į J. Gižo etnografinę sodybą. Juk joje saugoma šio krašto laivadirbystės istorija. Kaip teigia Gargždų krašto muziejininkai, dėl gausių seklumų ir nedidelio Kuršių marių gylio žvejams buvo reikalingi kuo mažesnės grimzdos laivai. Tad iki XX a. vidurio jie į marias plaukdavo plokščiadugnėmis valtimis, kurios prieškariu vadintos burvaltėmis, o vėliau jiems prigijo vieno iš valčių tipo – Kurėno vardas. „Drevernoje žvejybai naudotos kiudelinės, bradinės, kurėnai, kurie tarpusavyje skyrėsi ne tik dydžiu, bet ir specifiniais tinklais. Kiudelinės valtys žvejodavo lengvai dreifuodamos bei marių dugnu vilkdamos specialų maišą primenantį tinklą. Kurėnai žvejodavo poromis traukdami kitokio tipo tinklą, vadinamąjį kiurną. Ungurinėmis valtimis, dar kitaip vadinamomis venterinėmis, būdavo žvejojama venteriu, – J. Gižo sodyboje eksponuojamus laivus pristato G. Atkočiūnė. – Žinomi keturi pagrindiniai laivų statybos centrai – Labguvoje, Klaipėdoje, Rusnėje ir Drevernoje. Pastarojoje laivadirbio vardas neatsiejamas nuo Jono Gižo asmenybės.“
Ventėje gimęs ir užaugęs garsus XIX a. laivadirbys Jonas Gižas  į Dreverną atkeliavo užkuriomis. Jis vedė tuometinio Devernos bendruomenės seniūno dukrą Evę Trauschies. „Pas J. Gižą savo mažesniuosius laivus užsisakydavo aplinkinių žvejų kaimų gyventojai, o statant didžiąsias burines valtis meistras dažniausiai dirbdavo pas užsakovus“, – prie J. Gižui skirto stendo pasakoja Gintarė Atkočiūnė.
Po meistro mirties jo darbo įrankius ir sodybą, išsaugojo dukra Eva Gižas. Šis meistro palikimas ir pristatomas restauruotoje J. Gižo etnografinėje sodyboje, kur įkurtas muziejus, pristatantis pamario krašto kultūrą, žvejybos tradiciją ir išskirtinį laivadirbio amatą. Čia dirbantys specialistai yra parengę edukacines programas, per kurias galima pasimokyti ir Drevernos krašto vėtrungę, ir laivą pasidaryti.
Bendruomenės rūpestis – turizmas
Kaip teigia Klaipėdos rajono turizmo informacijos centro direktorė Daiva Buivydienė, Drevernos bendruomenė miestelio ateitį sieja su turizmu. Tad bendruomenė yra tapusio neseniai sukurto turistinio klasterio nariu.
Sutvarkytuose bendruomenės namuose jau kuris laikas edukacines programas veda tautodailininkai Renata ir Valdas Jauros. „Istoriniuose šaltiniuose minima, kad XIX a. iš Kuršių marių žmonės išgaudavo gintarą. Netgi aptikau labai gražią legendą apie pirklį, kuris, sustojęs nakvynei Drevernoje, rytą keldamas inkarą ištraukė žąsies  kiaušinio dydžio geltoną gintaro gabalą, – pasakoja Renata Jaurienė. – Mano vyras jau 20 metų dirba su gintaru. Pamažu įsitraukiau ir aš.  Bendraudami su žmonėmis, supratome, kad  jie apie gintarą nori žinoti daugiau. Ne vien kaip apie papuošalą. Tuomet ir kilo mintis, kad  reikėtų patraukliai, suprantamai, interaktyviai įvairaus amžiaus auditorijai pateikti informaciją apie šį unikalų mineralą. Edukacines programas stengiamės pritaikyti tiek paaugliams, tiek senjorams, kad kiekvienas galėtų pamatyti ir pajausti gintaro magiškas savybes. Jo skleidžiamą šilumą, malonų aromatą, spalvinę gamą. Pasiūlome paragauti ir gintaro arbatos arba trauktinės. Be abejonės, esant norui ir įsigyti gintaro dirbinių.“
Tautodailininkų indėlį rodo ir tai, kad bendruomenės namai vadinami Gintaro namais.
Gyvos kultūros tradicijos
„Mes turime ir puikią krašto kultūros puoselėtoją. Tai Virgina Asnauskienė. Ji kiekvieną šventę įdomiai pamini. Nežinau, ar taip būtų, jei jos neturėtume, – pasidžiaugia seniūnaitė Liucija Samalienė. – Ir kultūros namai atnaujinti. Iš aptriušusio sovietmečio jie virto moderniu pastatu. Tiek iš išorės, tiek ir iš vidaus.“
„Kultūrinis gyvenimas iš dalies nulemtas mūsų geografinės padėties – gyvename prie marių, tad viskas, kas susiję su vandeniu, žuvimi, mariomis, vėjais mums, dreverniškiams, labai brangu. Ir  mūsų renginiai dažniausiai vyksta  netoli vandens. Giliausias tradicijas turi Drevernos kaimo ir žvejų šventė „Ant marių kraštelio“. Šiai šventei ruošiasi visas miestelis, – pasakoja Priekulės kultūros centro Drevernos skyriaus renginių organizatorė Virginija Asnauskienė – Šia proga organizuojame žvejiškų amatų mokymus, žvejiškas varžytuves ir pramogas. Kaip ir visoje Lietuvoje, taip ir Drevernoje gyventojai sensta, jaunesni išvažiuoja, todėl ir mes kreipiame savo kūrybinę mintį  plačiau – mūsų renginiai jau seniai nėra tik dreverniškiams. Dreverna tapo gražia trauka Klaipėdos „etnokultūrinės bohemos“ jaunimui. Jie, Klaipėdos amatininkų gildija „Krikragaa“, Klaipėdos etnokultūros centras randa savo veiklai gražią dirvą ir saviems, ir bendriems užmanymams. Jau šeštus metus kartu rengiame Rudens Lygiadienio šventę, kurioje sau vietos randa ir kūrybinė stovykla, ir teatriniai, ugnies, muzikos  performansai, ir tradicinis krašto folkloras, senųjų amatų mokymai. Jau trečius metus Drevernoje vyksta tradicinių šokių klubų susibūrimai „Naktišokiai“, į kuriuos šokėjai, muzikantai atvyksta  ne tik iš Lietuvos – šiemet sulaukėme svečių iš Latvijos, Estijos, Baltarusijos. Jaukūs ir senas tradicijas turintys yra mūsų kalėdiniai renginiai. Vietos ūkininkas Petras Vasiliauskas kiekvienais metais kaimui dovanoja kalėdinę eglutę, tad rengiame eglės įžiebimo ceremoniją, pilnus gerumo ir dosnumo Advento vakarus, ypač linksmu  teatralizuotu koncertu palydime Senuosius metus.“
Knygos mylėtojams – kultūros namuose veikianti biblioteka, kurioje ne tik knygas naujausią spaudą galima pavartyti, bet ir internete naujienų pasiieškoti.
Pašte dirbanti seniūnaitė Liucija Samalienė priduria, kad Dreverna gražėja su kiekvienais metai. Įrengti pėsčiųjų takai, pastatyti suoliukai, gyventojai tvarkosi savo namų aplinką. Tik juos pasiekiantys laiškai dažniausiai susiję su mokesčiais, nes geras žinias žmonės vienas kitam kitais keliais siunčia.
Genovaitė Paulikaitė
"Valstiečių laikraštis"
http://www.delamode-baltics.com/lt/kroviniu-pervezimas
Balkonų stiklinimas Vilniuje