Dievas žemės nesukūrė, jis ją kuria čia ir dabar

„Kadangi vaikystėje ir paauglystėje patarnaudavau mišioms, turėjau laimės asmeniškai pabendrauti su kardinolu Vincentu Sladkevičiumi. Dėkoju Dievui už suteiktą malonę pažinti šį žmogų. Visam gyvenimui didelį įspūdį paliko jo žodžiai, kad Dievas pasaulio nesukūrė, kad Jis jį kuria čia ir dabar ir kad mes turime sąmoningai dalyvauti tame kūrime, matydami realybę tokią, kokia ji šiuo metu yra“, – iškiliausią krašto asmenybę prisimena Žaslių seniūnas Mindaugas Nasevičius.
Kardinolo tėviškė
„Prisimenu, kai 1982 metais kardinolas Vincentas Sladkevičius sugrįžo į Kaišiadoris, jį pasitiko minia žmonių. Kilometrinė žmonių eilė tiesėsi ir link autostrados“, – prisimena Kaišiadoryse gimęs ir užaugęs Žaslių seniūnas Mindaugas Nasevičius.
Vos įvažiavus į Žaslius pasitinkanti rodyklė nukreipia link kardinolo tėviškės. „Šis kryžius pastatytas 2000 metais jo tėviškėje. Čia stovėjo namas, kuriame kardinolas gimė“, – su seniūnu stabtelime prie aukšto kryžiaus, ant kurio užrašas: „Padaryk mane gerumo ženklu“.
Asfaltuotas keliukas veda tolyn, link Guronių – kaime, kuriame buvusioje sodyboje kardinolas užaugo. „Ten, kur auga senas gluosnis, stovėjo gyvenamasis namas, – ranka mosteli Mindaugas. – Dabar čia sukurtas Rožinio slėpinių kelias, koplyčia ir rekolekcijų namai. Rožinio slėpinių kelias pasirinktas neatsitiktinai. Kardinolas labai mylėjo Mariją ir jos garbei mėgo kalbėti rožinį, todėl rožinio simbolis ir buvo pasirinktas jo įamžinimui.“
Rožinio slėpinių kelias Guronyse pradėtas kurti 2002 m. popiežiui Jonui Pauliui II į rožinio maldą įtraukus dar vieną – Šviesos slėpinių dalį. „Pastatytos penkios Rožinio slėpinių kelio koplytėlės su piešiniais, vaizduojančiais biblines scenas ir Lietuvos katalikų gyvenimo istorinius įvykius. Memorialas atidarytas 2006 metais, minint Kaišiadorių vyskupijos 80-metį. Rožinio slėpinių kelią suprojektavo architektas Stasys Petrauskas, o paveikslus nutapė monumentaliosios dailės kūrėjas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas prof. Antanas Kmieliauskas“, – apie 10 ha užimantį Rožinio slėpinių parką pristato Mindaugas Nasevičius.
Pietinėje memorialo pusėje 2007 metais buvo atidaryti rekolekcijų namai, kuriuos administruoja Eucharistinio Jėzaus seserys. Čia vyksta rekolekcijos, seminarai, įvairūs tikėjimo tiesas atveriantys kursai. Įrengta rožinių ir memorialinė kardinolo Vincento Sladkevičiaus ekspozicija.
Kiekvienais metais gegužės 1 dieną Rožinio slėpinių parke vyksta Juozapo darbininko atlaidai.
Po angelo sparnais
Ant kitoje Žaslių ežero, vietinių gyventojų vadinamo didžiuoju,  pusėje dunksančio Pajautos piliakalnio puikuojasi miestelio puošmena – Švento Jurgio bažnyčia, pastatyta 1902 metais. Šventoriuje senosios bažnyčios vietą ženklina Kristaus kančios koplyčia. „Ir kas tokiu ankstyvu metu atvarė? – atsakęs į mano pasveikinimą nusistebi šventoriuje sutiktas kunigas Juozapas Anusevičius, kviesdamas užsukti į bažnyčios vidų. – Dabar jau esu altarista. Būdamas klebonu pasirūpinau bažnyčios remontu. Ir vitražus pavyko sudėti. Dešinėje – švento Jurgio, o kairėje – Žolinėms skirtas  paveikslas. Sakykla papuošta paauksuotais ornamentais.“ Žaslių bažnyčioje įamžintas ir kardinolo Vincento Sladkevičiaus atminimas.
Artėjančias ryto mišias ženklino pamažėl besirenkantys žmonės. „Žinote, dabar ko gero mirusiam vietoj rožančiaus reikėtų mobilų telefoną įduoti. Kai paklausi, kas ateidamas į bažnyčią atsinešė rožančių, beveik niekas jo neturi, o telefoną vos ne kiekvienas pasiima“, – pajuokauja kunigas, nueidamas rengtis mišioms.
Apeinu didingą bažnyčios pastatą. Nuo šventoriaus iš vienos pusės atsiveria ramybe alsuojantis ežeras, iš kitos – miestelio panorama. Ramų gruodžio vidurio rytą sveikina kaminų pypkes berūkantys didesni ir mažesni namai. Dūmas lyg auka kyla į dangų, kuriame vos plaukiantys debesys tą rytą priminė išskleistus angelo sparnus. Tarsi jis bandytų apglėbti su kasdieniniais rūpesčiais dieną pradedančius miestelio gyventojus.
Matyt, šio krašto žmonės nuo senų laikų junta angelų globą. Juk ir miestelio herbe – du angelai ir auksinis javų pėdas. „Bendruomenės iniciatyva pastatyta skulptūra, įamžinanti Žaslius ir čia gyvenančius žmones. Vienoje pusėje užrašyta: „Ex mancipio libertas“ („Iš nuosavybės laisvė“), ant kitos – „Non sibi pro patria“ („Ne sau, o tėvynei“) , – seniūnas parodo priešais seniūniją aikštėje minint 555-ąsias miestelio paminėjimo metines pastatytą skulptūrą, kurios svarbiausias akcentas – angelai, ir priduria. – Šioje aikštėje buvo nušautas Tadas Blinda. Kalbu apie filmą.“
Šimtmečių verpetuose
„Jei pasižiūrėtume XIII amžiaus žemėlapį, pamatytume, kad Žasliai visada išliko Lietuvos teritorijoje, – su pasididžiavimu pabrėžia seniūnas. – Tai vienas iš senesnių istorijos puslapiuose minimų miestelių.“
Pirmą kartą istoriniuose dokumentuose Žasliai paminėti 1457 m. vasario 28 dieną. 1522 m. jie minimi kaip miestas. XVI a. miestelis atiteko Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Augustui, o šis jį užrašė savo žmonai Barborai Radvilaitei.  1792 m. sausio 12 d. Lietuvos-Lenkijos valdovas Stanislovas Augustas Žasliams suteikė Magdeburgo teises ir herbą. Tais pačiais metais buvo išrinktas Žaslių burmistras, magistrato nariai ir du teisėjai.
Tarpukaryje apie 80 proc. Žaslių gyventojų buvo žydai. Jie buvo labai  įtakinga žasliečių dalis. 1936 m. miestelyje veikė 51 žydų krautuvė, dvi sinagogos, Tarbut Tora mokykla, žydų biblioteka, Žydų banko filialas, savanoriškas žydų gaisrininkų departamentas, amatininkų asociacija, sporto organizacija „Maccabi“, taip pat sionistų, revizionistų, mizrahistų ir nacionalistų organizacijos. 
„Karo metais visi miestelio žydai buvo sušaudyti Strošiūnų miške. Masinių žudynių vietas ženklina  paminklai. Miestelyje išlikusios senosios žydų kapinės, skaičiuojančios ne vieną šimtmetį. Šiemet liepos mėnesį įsisukusi audra jose išvertė apie dešimt ąžuolų, tad tvarkydami medžius, ir kapines sutvarkėme, aptvėrėme jas nauja tvora. Į talką net Izraelio ambasadorius Amiras Maimonas buvo atvažiavęs“, – įspūdžiais dalijasi seniūnas.
Skaudžius prisiminimus yra sugėrusi ir miestelio aikštės žemė. Kadangi pokario metais Žaslių apylinkėse vyko aktyvus pasipriešinimas okupantams, joje NKVD-istai suguldydavo žuvusiuosius partizanus. „Apie NKVD-istų žiaurų elgesį primena ir išlikę prisiminimai. Žiemą jie sužeistus partizanus įkišdavo į Statkūniškių ežere prakirstą eketę, o sušalusius ten pat nugramzdindavo į dugną, – apie pokario metus užsimena seniūnas Mindaugas Nasevičius. – Žuvusių už laisvę atminimą įamžina užkasimo vietoje pastatyti kryžiai.“
Miestelyje pastatytas kryžius 1918-1920 metų savanoriams. „Keturi savanoriai yra palaidoti miestelio kapinėse“, – pastebi seniūnas, prisimindamas žasliečių kovas už Lietuvos laisvę.
Ir paties seniūno šeimos istorijoje įrašytas kovų už laisvę puslapis. Jo tėvas Vladas Nasevičius buvo 1941 m. ruošiamo birželio sukilimo štabo narys. 1941 m. birželio 23 d. turėjo būti paskelbtas Vidaus reikalų ministru, bet birželio 21 d. jį suėmė. Lapkričio pabaigoje Gorkio kalėjime jis buvo nuteistas 15 m. kalėti ir 5 m. tremties. 1955 m. išleistas iš Abezės lagerio, jis grįžo į Lietuvą ir dirbo Kaišiadorių miškų ūkyje.
Darželinukų rūpestis – Kalėdos
Laikas daro savo. Kad ir kokie skaudūs praeities įvykiai, jie vis tyliau žvelgia į mus iš kryžių, paminklinių akmenų, antkapių paminklų, memorialinių lentų, vadovėlių puslapių… Užaugo karta, kuri nebesuvokia to jausmo, kai šeima prie Kūčių stalo sėsdavo slėpdamasi nuo akylios akies, kai Kalėdų džiaugsmą daugelis nešiodavo pačioje slapčiausioje širdies kertelėje. Nors iki Kalėdų dar buvo apie porą savaičių, bet Žaslių vaikų darželyje mažyliai buvo pasinėrę į kalėdinį šurmulį. Išpuošti langai, sukurtos puokštės ir su užsidegimu karpoma girlianda. „Senių Besmegenių girliandą karpome. Pasipuošime darželį“, – paaiškina auklėtoja.
 „Darželį lanko 56 vaikučiai. Kai 2006 metais pradėjau čia dirbti, buvo tik 26 mažyliai. Dabar turime tris grupes. Esame dėkingi, kad Kaišiadorių rajono savivaldybė leido mums įsisteigti trečią grupę, – pasidžiaugia darželio direktorė Erlanda Vitkauskienė. – Grupes formuojame ne pagal amžių, bet šeimomis. Neatskiriame broliukų ir sesučių. Ir dar vienas mūsų išskirtinumas. Turime tris poras dvynukų. Ir jau yra gimusi ketvirtoji dvynių pora.“
Prie darželio – ūkininko padovanotas gandralizdis, į kurį pavasariais ir gandrai sugrįžta, kad iki rudens jame užaugintų savo jauniklius, tarsi ženklas, rodantis, kad čia krykštaus vis gausesnis būrys mažylių, nes, kaip sako seniūnas, nereta jauna šeima Žasliuose apsigyvena. „Traukia žmones patogus susisiekimas. Nori dirbk Vilniuje, nori – Kaune. Netoli autostrada Vilnius-Klaipėda. Šalia geležinkelio stotis. Ir pačiuose Žasliuose veikia ne viena stambi įmonė. Tai ir „Desė“, ir Laukystos žuvininkystės ūkis“, – seniūnijos verslu pasidžiaugia seniūnas.
Tikisi išlikti pagrindine
Pasitikusi Žaslių pagrindinės mokyklos direktorė Asta Malakauskienė irgi viliasi, kad vaikų nepritrūks ir mokykla išliks pagrindine. Nors, pasak jos, situacija nėra labai palanki. „Iki Kaišiadorių tik 10 kilometrų, tad dalis žasliečių vaikučių išvažiuoja mokytis į gimnaziją, dalis – į profesines mokyklas. „Tarp pagrindinių mokyklų nesame patys mažiausi, pas mus mokosi 145 mokiniai, bet iš to skaičiaus nelengvai išgyvename. Trūksta pinigų mokymo priemonėms, moksleivių pažintinei veiklai, mokytojų kvalifikacijai, – esamu mokyklų finansavimo modelių nėra patenkinta direktorė. – Labai didelė atsakomybė užkraunama mokytojui ir pasirenkant vadovėlius. Jų labai daug ir nevienodo lygio. Kadangi neturime galimybių vadovėlių dažnai keisti, naudojamės tais, kuriuos esame išbandę. Tačiau manome, kad vadovėliams turėtų būti vieningesni reikalavimai.“
Ir atlygis mokytojams už pavadavimą, pasak pašnekovės, daugiau skambūs žodžiai: mokinio krepšelyje tam lėšų nenumatyta. „Manau, niekas nepaskaičiuoja, kiek kainuoja kaimo mokyklos išlaikymas. Nors kalbama, kad kaimo mokykloms skiriama daug dėmesio, realiai taip nėra“, – pabrėžia pašnekovė.
Jos  pastebėjimu, silpnėja tėvų ir vaikų bendravimas. Jei pradinėse klasėse dar daugelis tėvų domisi, kaip vaikui sekasi, dalyvauja mokyklos renginiuose, vaikui augant tas ryšys silpnėja: tėvai daug dirba arba kitais reikalais užsiima, o vaikai pasineria į virtualų pasaulį. „Tarp vyresnės klasės mokinių tėvų, kurie rūpinasi savo vaikais, ženkli mažuma, – nelinksmą faktą konstatuoja A. Malakauskienė. – Tačiau mes turime ir gerų žinių. Mūsų projektai, padedantys bendrauti su kitų šalių mokyklomis. Tai labai svarbu plečiant vaikų akiratį, lavinant jų užsienio kalbos įgūdžius. Dar viena gera naujiena – baigiame pasistatyti biokuro katilinę. Į ją bus investuota apie 114 tūkst. eurų. Taigi mažiau teršime aplinką, pigiau šildysimės.“
Talentus atskleidžia bibliotekos
Neatsiejama Žaslių gyvenimo dalis biblioteka, įsikūrusi seniūnijos pastate. „Džiaugiuosi, kad esame centre. Juk miestelio gyvenimas ir verda aplink aikštę. Čia parduotuvės, paštas, seniūnija, sveikatos centras. Susitvarkęs kitus reikalus žmogus ir į biblioteką užsuka. Jei būtume atokesnėje vietoje, mažiau lankytojų sulauktume, – esamų skaitytojų skaičiumi nesiskundžia bibliotekininkė Onutė Karvelienė.
Tačiau ne vien knygos pasikeisti žasliečiai užsuka į biblioteką. Čia rengiamos ir įvairios parodos. „Stengiamės surasti kuriančius savo žmones ir parodyti jų darbus, –  sako bibliotekininkės ir pasidalija, kieno darbus artimiausioje parodoje ketina eksponuoti. – Šiemet kartu su mažaisiais skaitytojais dalyvavome Kaišiadorių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos projekte „Krašto istorija atgimsta vaikų darbuose“. Susipažinome su Žaslių seniūnijai svarbiais objektais. Seniūnas parūpino mums mašiną. Rajono turizmo specialistas papasakojo su kiekvienu objektu susijusią istoriją, o vaikai turėjo sukurti savo legendas ir istorijas. Vėliau su dailininkė Rita Galkuviene tas istorijas iliustravome. Net animacinius filmus pagal tas istorijas kūrėme. Ir knygelę išleidome. Šį rudenį dalyvavo „Proto mūšyje“ ir net į finalą pakliuvome.“
Vos už kelių kilometrų, šalia geležinkelio buvusios mokyklos pastate įsikūrusi Talpūnų biblioteka. „Dabar ta vieta vadinasi Žaslių stotis, bet juk žmogus negali stotyje gyventi, taigi netrukus pakeisime pavadinimą. Viena dalis vietovės bus pavadinta Talpūnai, kita – Guronys“, – praveriant bibliotekos duris paaiškina seniūnas ir priduria, kad mus pasitikusi bibliotekininkė Rima Kareckienė yra tikra aplinkinių gyventojų vaikų auklėtoja. „Taip jau yra, kai tik prasideda atostogos, taip  vaikai į biblioteką susirenka. Didesniems yra sporto aikštė įrengta. Jie ten išlieja visą savo energiją, o mažiams vienintelė pramoga – biblioteka. Visko prisigalvojame. Matote, kokius paveikslus iš nuspalvintų kamštelių sukūrėme“, –  vaikų darbelius  rodo Rima, o medyje už lango vaikų išmargintas linksmuolis inkilas laukia pavasarį sugrįžtančių giesmininkų.
Šiuo metu Talpūnų biblioteką puošia Žaslių geležinkelio stoties viršininkės Jūratės Raudeliūnienės papjė mašė sukurti paveikslai. „Tai tik kukli jos darbų paroda. Pamatytumėte, kokius nuostabius darbus ji kuria“, – susižavėjimu dalijasi bibliotekininkė.
Žaslių stoties tragedija
„Mūsų geležinkelio stotis susijusi ir su labai skaudžiais įvykiais. 1975 m. balandžio 5 d. Žaslių geležinkelio stotyje įvyko didžiausia avarija Lietuvos geležinkelio istorijoje. Tais laikais labai daug žmonių keliaudavo traukiniais. Buvo didžiojo penktadienio vakaras ir labai daug studentų važiavo į namus. Todėl keleivinis dyzelinis traukinys buvo dviejų sąstatų.  Žasliuose jis neturėjo sustoti, todėl važiavo visu greičiu, nes pagal taisykles keleivinį traukinį krovininiai privalo praleisti. Tad prekinis traukinys buvo pastatytas šalutiniame kelyje. Deja, jo paskutinės cisternos dalis buvo išlindusi ant kelio, kuriuo važiavęs keleivinis traukinys į ją trenkėsi. Kadangi priekinis vagonas  nuvirto, benzinas išsipylė ant antro ir trečio vagono. Antras vagonas visiškai sudegė. Tuometinė valdžia paskelbė, kad avarijoje žuvo 19 žmonių, nors praktiškai žuvusiųjų buvo žymiai daugiau. Jei būtų paskelbę, kad yra daugiau 20 žuvusiųjų, būtų reikėję kviesti tarptautinę komisiją. Tačiau tuomet nuo užsienio šalių buvo viskas slepiama“, – istoriją prisimena Mindaugas Nasevičius.
Šiandien avarijos aukų atminimas įamžintas prie geležinkelio stovinčia medine skulptūra ir kryžiumi.
Žasliai – Kaišiadorių Trakai
Įkurtuvėms besirengiančiame prie Kultūros centro pristatytame Amatų centre jau vyksta pirmieji užsiėmimai. „Jau išbandėme duonkepę. Duonytę kepėme. Jurga Treinytė vaikus mokė daryti kalėdinius žaisliukus iš šiaudų, – pasakoja Amatų centro koordinatorius  ir Žaslių bendruomenės pirmininkas Edmundas Benkunskas. – Įsigijome ir šakotinę. Mokysimės kepti šakočius. Sausio mėnesį iš Kėdainių planuojame atsivežti šakočių kepimo meistrę Nijolę  Šakočienę. Kadangi Žaslių apylinkėse nemažai žmonių laiko avis, pasistatėme vilnos karšimo mašiną. Kol kas tik šiam amatui išsaugoti, bet gal sugalvosime ir teikti paslaugą gyventojams. Ir ratelį turime. Ir mokančių verpti žmonių Žasliuose dar gyvena. Stakles pasistatėme. Mokysimės austi. Stengiamės išsaugoti autentiką. Pastatas šiuolaikiškas, bet netrukdo tai demonstruoti senuosius amatus. Juo labiau, kad aplinkui 19 talentingų tautodailininkų gyvena.“
E. Bekunskas tikisi, kad amatų centras padės į Žaslius pritraukti daugiau lankytojų. „Mūsų miestelio ateitis labai aiški – turizmas. Būtų didelis nusižengimas, jei neišnaudotume savo kraštovaizdžio ir iš mūsų krašto kilusio kardinolo Vincento Sladkevičiaus atminimo“, – planais dalinasi bendruomenės pirmininkas. „Žasliai – tai Kaišiadorių rajono trakai. Mes turime tris ežerus: Žaslių, Limino ir Statkūniškių. Bendruomenės iniciatyva prie Žaslių ežero įrengtas slėnis, kuriame vyksta renginiai. Jame rengiama ir agapė. Tvarkomi Statkūniškio ežero paplūdimiai. Labai nuoširdžiai prie šių projektų dirbo ankstesnis bendruomenės pirmininkas Liutauras Palaitis. Dabar jis tapo Žaslių seniūnaičiu“, – pirmininkui pritaria seniūnas Mindaugas Nasevičius.
Žasliečiai turi ką parodyti. Ties Čiobiškiu yra vienintelis Lietuvoje tik vandens srove varomas keltas, Budelių piliakalnis, Borų pušis, Guronių alkakalnis, Europos miškas, Laukagalio akmuo, Naujažerio akmuo su ženklais ir kiti. „Visas savo lankytinas vietas dar 2008 metais į „Vadovą po Žaslius“ sudėjome“, – sako Žaslių seniūnas Mindaugas Nasevičius, vildamasis, kad miestelį vis labiau pagyvins aktyvėjantis turizmas, juo labiau, kad jau dabar vasaromis prie ežerų vis daugiau poilsiautojų susirenka.  
 . 
 Genovaitė Paulikaitė
"Valsiečių laikraštis"