Degaičių parkas pasipuošia pavasariniais žiedais

 
„Tai mūsų parko gyventoja – antis, jau susidėjusi septynis kiaušinius į vazą-gulbę, kybančią ant vandens liepto. Joje paprastai gėles sodiname, bet, matyt, antytei labai patiko našlaičių prisodinta gulbė, kad nusprendė čia savo mažylius įkurdinti. Taigi turime super antį, susirengusią gėlių vazoje perėti“, – įspūdžiais dalijasi Telšių rajono Degaičių seniūnijos kultūrinės veiklos vadybininkė Virginija Keršienė ir priduria, kad jų parke jau nužydėjo Japoninė magnolija, forsitijos, bet rengiasi žydėti raudonieji ir geltonieji kaštonai. Ir visu gražumu akį džiugina ryškūs tulpių žiedai.
 
Parke – reti augalai
Miestelio centre – dešimties hektarų botanikos parkas, kuriame įsikūrusi ir Degaičių seniūnijos administracija. Parke auga 300 rūšių augalai. Vien alyvų per 50 rūšių auga. „Ir visi medžiai čia beveik skirtingi. Kokių mes tik ąžuolų čia neturime. Ir karpotųjų, ir raudonųjų, ir dar kitokių. Atvažiuoja į ekskursiją biologijos mokytojai, parodau jiems ąžuolą, o jie net tokio ąžuolo nežino. Tokie įdomūs lapai, – kiekvienu čia augančiu medžiu džiaugiasi seniūnas Antanas Kontrimas – stipriausios barzdos pasaulyje savininkas. – Ir pupmedį, ir tulpmedį, ir dar daug retų augalų mes turime. Kai medžiai pradeda žydėti, yra fantastika.“
Kad lankytojui lengviau būtų medį pažinti, prie jų lentelės su lietuvišku ir lotynišku pavadinimu pastatytos. O prie seniūnijos esančioje aikštelėje padaryta parko schema, kurioje parodyta, kur koks medis auga.
Išlikę šaltiniai liudija, kad parkas prie Degaičių dvaro įkurtas XIX a. pabaigoje. Tikslesnių duomenų, kas parką projektavo, neišliko. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą, apie 1913 metus, dvarą nusipirko valstiečiai broliai Liaugaudai. Naujieji dvaro šeimininkai daugiausiai dėmesio skyrė ūkiniams reikalams, tad tvarkydami parką jie apsiribojo tik retų medžių ir krūmų išsaugojimu.
Parkas labai nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą. Daug vertingų medžių buvo iškirsta malkoms. Nukentėjo europiniai kėniai, sibiriniai maumedžiai, daug vietinių medžių.
Parko atgimimas
Nelengvas išbandymas parkui buvo ir tarybiniai metai. Ypač pirmieji jo dešimtmečiai. „Kur dabar seniūnija, buvo gyvenamasis namas. Tad parke gyventojai buvo įsirengę daržus, šiltnamius, – nelinksmą parko praeitį prisimena seniūnas. – Parko atgimimas prasidėjo 1972 metais, kai Anulėnų tarybinio paukštininkystės ūkio direktorius Mykolas Ežerskis pasikvietė savamokslį dendrologą Alfonsą Kišoną.“
„Tikras šabakštynas parko vietoje buvo. Pilna krūmokšnių, jokių takų“, – pirmaisiais įspūdžiais dalijasi ir devyniasdešimtmetį pasitinkantis Adolfas, savo namus pasistatęs parko pašonėje. Net nepajunti, kaip iš parko pereini į jo augalais turtingą sodybą, kuri buvo pelniusi gražiausios Lietuvoje sodybos titulą. Čia pat kieme dendrologas turi įsirengęs nediduką medelyną, kuriame užaugina ir dabar parko augmeniją pildančius sodinukus. „Gauti skiepą yra paprasčiau negu nupirkti sodinuką. Tad pamatau retą augalą, prašau, kad leistų nusipjauti skiepui tinkančią šakelę. Parsivežu, įskiepiju, o užaugintą medelį parke pasodiname“, – atvirauja svetingai pasitikęs A. Kišonas.
Didžiausias parko tvarkymas prasidėjo 2009 metais, kai Degaičių seniūnu tapo Antanas Kontrimas.
„ Išpjovėme daugiau 250 medžių. Tai juk botanikos parkas, todėl labai svarbu parodyti jo augmenijos įvairovę. Reikėjo atverti erdves, kad į parką atėjęs žmogus matytų jo grožį. Tačiau suprantate, ką reiškia medį nupjauti. Prieš mane dirbęs seniūnas vos vieną medį nupjovė, kilo toks triukšmas, kad nebeliko jokio noro kitus pjauti. Tad išgirdęs Adolfo siūlymą, skambinu rajono merui. Tuo metu meru dirbo Valdemaras Ramšas. Sakau, kad parke reikia 50 medžių išpjauti. O jis man: „A to bepruotis. Nespieje kuojų apšėltė. Juk soies tavi.“ O paskui pridūrė: „Daryk, kaip nori“,– parko tvarkymo peripetijas prisimena Antanas.
Žinodamas, kad žmonės linkę daug ką spręsti pasitelkdami žiniasklaidą, seniūnas, pasitaręs su dendrologu, surengė spaudos konferenciją, į kurią sukvietė visų Telšių laikraščių atstovus. Jiems išaiškino, kodėl reikia kai kuriuos medžius iškirsti. Šie viską išdėstė laikraščiuose ir darbai prasidėjo. Žiemą buvo iškirstas pirmas penkiasdešimtukas nereikalingų medžių, kitais metais – dar 50 ir taip atvėrė visas sumanytas erdves. „Man pačiam širdį skaudėjo, kai didžiulius medžius kirtome. Netoli tulpmedžio augo va toks ąžuolas,– seniūnas išskečia glėbį, rodydamas kamieno storumą.– Adolfas pasakė: „Nori ąžuolo, ar tulpmedžio? Paliksime ąžuolą, tulpmedis žus. Pasirinkome tulpmedį. Po kelerių metų jis taip atsigavo, taip išsišakojo. O kai žydį – fantastika. Norint pamatyti mūsų parko grožį, jį bent kartą per mėnesį reikia aplankyti. O rudenį kas per spalvos!“
Meistriškai suformuotos erdvės atskleidžia kiekvieno medžio ar jų kompozicijos grožį. Žavesio parkui suteikia šeši tvenkiniai, skulptūros, 26 tonas sveriantis Žemaičių vienybės akmuo, atitemptas prieš pradedant parko atnaujinimą.
Lemia bendravimas
Kad žmogus žinotų, kur jam eiti, parko takai turi savo pavadinimus. „Paklaus, kur esi, jei nebus tako pavadinimo, iš kur žinosi. O dabar sakai: esu Žemaitių vėinybės take“, – medines rodykles, ant kurių išskaptuoti žemaitiški pavadinimai, komentuoja seniūnas. Yra parko atkūrimo pradininko Mykolo Ežerskio, dendrologo Adolfo Kišono, amžinatilsį Telšių mero Vytauto Kleivos ir kiti takai.
Seniūno A. Kontrimo iniciatyva Degaičių miestelio gyventojai jau ne vienerius metus parkui dovanoja gėles, žiedais džiuginančias nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens. „Net nebežinau, kiek ir kokių gėlių esame prisodinę. Vienas patys atveža, kitų važiuojame parsivežti. Nesame nė vieno kelmelio pirkę. Pernai miestelio gyventojai Ruzgai padovanojo 700 našlaičių. Moterys klausia manęs: „Seniūne, ar žinote, kiek vienas našlaičių kelmelis kainuoja? 50 centų.“ Kai paskaičiuoji, visos dovanotos gėlės nemažais pinigais pavirsta. Darbo biržos atsiųsta moteris iš gėlių sukuria įvairias kompozicijas. Parką visi su meile tvarkome“, – pasidžiaugia seniūnas ir kviečia Degaičiuose apsilankyti bent kartą per mėnesį, nes kuo dažniau jame apsilankai, tuo labiau jo turtingą įvairovę galima pamatyti.
Genovaitė Paulikaitė