Dalia Teišerskytė: „Prasmingiau būtų, jei per šventę prisimintume, kieno gimimo dieną švenčiame“

Kalėdos – tai metas, kai galime pakeisti savo gyvenimą, atsisakyti to, kas jau atitarnavo ir tapo našta ir atsiverti naujiems, dar nepatirtiems dalykams, kurie mūsų gyvenimą daro spalvingesnį ir laimingesnį. Tai metas, kai statome arba griauname savo gyvenimo tiltus. Žurnalistė Genovaitė Paulikaitė kalbina poetę, visuomenės veikėją Dalią Teišerskytę.
 
Gerbiama dalia, į duris pasibeldžia Kalėdos – primenančios, kad viskas keičiasi. Kokius pokyčius pastebite Lietuvoje ir kokias prieškalėdines nuotaikas jie sukelia?
 
Džiaugiuosi, kad turiu nedaug laiko, kurį galėčiau skirti TV ar blizgiai spaudai… Po 16-kos metų darbo Seime susikaupė daugybė naminių, asmeninių darbų ir rūpesčių, neįtikėtinai daug parsivežiau dokumentų, rankraščių, projektų, knygų, kuriuos reikia peržiūrėti, surūšiuoti, „padėti į vietą“ arba sudeginti…
Šurmulį jaučiu prekybos centruose, gatvėse, aikštėse. Daug važinėju po Lietuvą – mokyklos, bibliotekos, bendruomenės – ten taip pat jaučiu artėjančias šventes. Smagu… Sutinku tiek daug šviesių, talentingų, nuotaikingų žmonių – tikra atgaiva sielai…
Žinias peržiūriu. Nenoriu komentuoti. Nėra nieko bjauriau, kaip kritikuoti instituciją, kurioje tiek metų tarnavai. Gal – kada nors, kai galima bus į visa tai pažiūrėti ramiai ir iš tolo… Liūdna, kad žmonės – vėl – nepatenkinti… Tikiuosi, kad kiti metai bus lengvesni ir geresni. Ir man, ir visiems kitiems…
 
Kaip žmogaus gyvenimą veikia grožis ir gėris, sugebėjimas atleisti ir neteisti?
Veikia kuo puikiausiai. Deja, mes toli gražu nesame tobuli. Kitaip – žemėje seniai būtų rojus. Mane asmeniškai ir grožis, ir gėris, ir gebėjimas neteisti – veikia teigiamai ir žavi. Ir pati nesu tobula, ir ne viską gebu atleisti… Bet – gražių ir gerų žmonių pažįstu daug ir linkiu jiems ilgo ir tauraus gyvenimo…
 
Ar pačiai tenka išgyventi tuos jausmus, kai kažkas pačią bando teisti, kažkuo kaltinti. Koks  tokių jausmų  poveikis Jūsų gyvenimui?
Aš – kaip visi. Muša – skauda. Giria – smagu. Stengiuos būti teisinga, ori ir gera. Ne visada pavyksta… Gražus gyvenimas žaidžia su manimi slėpynių. Negaliu nutverti jį už uodegos… Laimė, kad turiu gerų draugų, nuoširdžius vaikus, į juos galiu remtis, jais pasitikiu…
 
Ryškiausios Jūsų Kalėdos ir kuo jos ypatingos? O gal tos ryškiausios Kalėdos – priekyje?
.Ryškiausios mano Kalėdos būdavo, kai dirbau Kauno menininkų namuose… Apie tai galima rašyti romaną – taip ten buvo gera… Ir ne tik per Kalėdas… Gūdus sovietmetis, o mes buvome jauni, laisvi, drąsūs, mylintys ir laimingi…
 
Pastaruoju metu Kalėdos yra tapusios vartotojiškumo įkaite. Ar įmanoma šventę išvaduoti ir kaip?
Bijau, kad nebeįmanoma. Ir – nereikia. Kaip užkietėjusi (apsigimusi) liberalė, manau, kad kiekvienas turi teisę rinktis, kaip gyventi, švęsti, mylėti, žavėti ir t.t. Švenčių nėra daug. Ir žmogus, kurio kasdienybė nėra pavydėtina, pasitinka tokias šventes – kaip gali, kaip moka… Tai ir gerai… Svarbu, kad švenčia.
Esu gavusi labai įdomų laišką. Jis yra apie tai, kaip linksmai, blyksinčiai, šurmulingai mes švenčiame, pamiršdami, KIENO tai gimimo diena… KAS turėtų būti pagrindinis prie šventinio stalo… Vertėtų apie TAI prisiminti… Ir viskas bus prasmingiau… Ir tada tikrai tapsime geresni. Ir sau, ir kitiems.