CETA – rimta grėsmė smulkiajam verslui ir aplinkosaugai

CETA – rimta grėsmė smulkiajam verslui ir aplinkosaugai


Miestas:
CETA – rimta grėsmė smulkiajam verslui ir aplinkosaugai
Seimo posėdyje buvo svarstomas Europos Sąjungos ir Kanados laisvosios prekybos sutarties (CETA) ratifikavimo klausimas. Pasisakydama tribūnoje, paraginau savo kolegas parlamentarus blaiviai įvertinti potencialias šio susitarimo grėsmes. Apčiuopiamos pridėtinės vertės šioje sutartyje nematau; mano nuomonės nepakeitė ir nė vienas išklausytas argumentas, kadangi nė vienas jų nebuvo grįstas faktiniais duomenimis, ir neatsižvelgė į galimus CETA padarinius mūsų valstybei, ne vien aplinkosaugos srityje, bet ir ekonominės, socialinės, kultūrinės politikos atžvilgiu.
 
Sutarties nuostatos nemaža dalimi buvo suformuotos didžiųjų korporacijų, todėl nereikėtų stebėtis, kad sutartis neatitinka smulkiojo ir vidutinio verslo interesų. Europos Parlamento Užimtumo ir socialinių reikalų komitetas atkreipė dėmesį, kad Europos Sąjunga gali netekti 90 mln. mažųjų ir vidutinių įmonių sukurtų darbo vietų, mat smulkieji turėtų „visapusiškai konkuruoti su didelėmis Šiaurės Amerikos tarptautinėmis korporacijomis“.  Tai 67 procentai viso užimtumo! Ne veltui Vokietijos, Austrijos, Prancūzijos smulkieji verslininkai pareiškė daugybę nuogąstavimų dėl šios sutarties.
 
Sutartį kritiškai vertina ir Europos Sąjungos šalys. Masiniai protestai prieš CETA nuvilnijo Prancūzijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Ispanijoje ir kitose šalyse. Nyderlanduose veikia iniciatyva dėl CETA nuspręsti referendume. Vokietijoje sutarties atitikimą nacionalinei teisei suvereniteto aspektu dvejose bylose nagrinėja Konstitucinis Teismas. Šalies vyriausybė paskelbė neteiksianti CETA balsavimui, kol negaus Konstitucinio Teismo sprendimų. Belgija kreipėsi į Europos Teisingumo Teismą dėl Investicijų teismų sistemos suderinamumo su ES teise, o Briuselio regionas (dėl CETA balsuos ne tik nacionaliniai, bet ir regioniniai parlamentai) pareiškė neketinantis ratifikuoti CETA.
 
O mes?
 
Atsakykime sau, ar leisime vardan nuolaidžiavimo korporacijoms  sumenkinti pasauliniu mastu taikomus aukščiausius ES aplinkosauginius, maisto saugos, visuomenės gerovės  standartus? Čia įžvelgiu didžiulę problemą; atsiminkime visai neseniai ES viduje kilusį skandalą dėl skirtingos receptūros ir sudėties produktų, skirtų atskirų šalių, tame tarpe ir Lietuvos, rinkoms. Apie tai garsiai šaukėme žiniasklaidoje, kūrėme specialiąsias komisijas Parlamente, tačiau panašu, kad eilinį kartą nieko iš to nepasimokėme, ir vėl lengvabūdiškai kišame galvas į giljotiną.
 
CETA pagrįstai galime laikyti ir visiškai nešvariu aplinkosauginiu susitarimu. Pastebiu, kad paliekant sutartį galioti būtų sunkiau atsisakyti iškastinio kuro, plėsti atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimą, stabdyti klimato kaitą; tuo tarpu Kanados vyriausybė sėkmingai pasinaudojo derybomis, kad atvertų kelius nešvariausio pasaulyje kuro – bitumingojo smėlio naftos – importui į ES. Atmesti CETA nėra paradoksalu, jeigu suvoksime, kad sprendimus galima priimti įsigilinant, o galima tiesiog apleisti sritis pasiduodant spaudimui.
 
CETA neužtikrina ir tarptautinių aplinkosaugos susitarimų ratifikavimo. Atvirkščiai, ji leistų įtvirtinti praktiką aplinkosaugos priemones skųsti arbitražo teismui kaip „neteisėtas kliūtis prekybai“. Negana to, dėl investicijų apsaugos bet kokios nacionalinės reformos taptų pernelyg brangios, nes nacionalinė valdžia būtų verčiama tiesiogine prasme sumokėti už savo sprendimus.
 
Naujuoju susitarimu taip pat steigiamos naujos viršnacionalinės ir viršeuropinės institucijos. Joms būtų suteikiama aukščiausia arbitražo galia vertinti ir atmesti nacionalinius bei europinius teisės aktus, keisti standartus, neatitinkančius investuotojų interesų, reikalauti didelių finansinių kompensacijų už neišpildytus lūkesčius. Ar esame pasiruošę mokėti tokią kainą?
 
Be to, negaliu nepastebti, kad susitarimas yra nesuderinamas su žiedinės ekonomikos principais. Vienas esminių šios plačiu požiūriu grįstos perspektyvios sistemos aspektų yra uždaro ciklo gamyba, kelianti aukščiausius standartus produktų žaliavai, gamybai, atnaujinimui, kokybės gerinimui. Vienas pagrindinių jos tikslų yra savų kokybiškų gaminių ciklo įtvirtinimas, kas leistų atverti kelius naujų darbo vietų kūrimui bei aplinkai draugiško vartojimo užtikrinimui, ir teikti prioritetą aukštai kokybei, o ne pigiems produktams, kurių gamyba nepaiso aplinkosaugos interesų, kokybės ir teisingo atlygio už darbą principo. Tai leidžia teigti, kad ekonominio augimo proveržį žada būtent žiedinės ekonomikos modelio įtvirtinimas. Deja, CETA apsunkintų griežtų uždaro ciklo ekonomikos standartų taikymą, pavyzdžiui, netiekti rinkai neperdirbamos pakuotės. Tai neabejotinai blokštų mus žemyn ekonominio augimo, pažangos, ekologiškumo, socialine prasme.
 
Be abejo, suprantu, kad rinkos mūsų produkcijai paieška yra bene svarbiausias mums kylantis uždavinys, tačiau ieškodami palankių realizavimo galimybių, privalome nenusipiginti ir ratifikuoti tik tokius susitarimus, kuriuose įtvirtintos  mums naudingos sąlygos. Slapta suderėtas CETA susitarimas toks nėra. Šiuo metu aš viso labo matau žaidimą į vienus vartus: taptume sveikų, aukštos kokybės maisto produktų eksportuotojais į turtingas šalis, o savo vartotojams tiektume tai, kas toli gražu neatitinka šioje veiklos srityje keliamų standartų arba būtume priversti mokėti gerokai brangiau.
 
Taigi, siūlau žvelgti plačiau. Turime įvertinti platų spektrą veiksnių, nukreiptų į rinkos apsaugos barjerų naikinimą, kuriuo siekiama ne tik užkirsti kelią naujų vietinių produktų gamybai, bet ir smulkaus verslo plėtojimui, naujų darbo vietų kūrimui, o juk būtent šie faktoriai yra gyvybiškai svarbūs mūsų šalies ekonominiam augimui. Čia ypač svarbu įvertinti poveikį regionams, kurie dėl CETA rizikuoja nukentėti labiausiai.
 
Iš CETA sutarties kylančios grėsmės yra beveik tokios pačios, kaip ir iš sutarties su JAV, TTIP, derybų dėl kurios buvo nuspręsta nebetęsti. Prisiimdama visą atsakomybę už savo sprendimus ateities kartoms, negaliu lengvabūdiškai palaikyti sprendimo, kuris yra pavojingiausias būtent mažoms valstybėms, todėl lieku ištikima aplinkosauginėms vertybėms ir raginu kolegas vadovautis socialiniais idealais, neapsiduoti primityviai laisvos pasaulinės rinkos euforijai ir balsuoti prieš šios akivaizdžiai visuomenei žalingos sutarties ratifikavimą.
 
Virginija Vingrienė
Seimo Aplinkos apsaugos komiteto narė
 

Mano Krastas