Bausmė ar sielos pamoka?

Kategorija:
Bausmė ar sielos pamoka?
Nepaisant mūsų pasiekimų, mūsų pergalių, sėkmės ten, kur išmokome save labiausiai mylėti, praktiškai visų mūsų gyvenime iškyla tokios situacijos ar atsiranda tokie įvykiai, kurių kitaip kaip bausmė nepavadinsi. Jūs žinote, kodėl jums tai duodama, bet atsiranda nesusivokimo jausmas – kiek tai gali kartotis? Mes padedame sau pakilti iš tos nemalonios būsenos – mes mokame teisingai kvėpuoti, medituoti, įsižeminti, kreiptis į angelus... Tačiau yra vienas kardinalus dalykas, kurį labai svarbu suprasti. Kiekviena besitęsianti situacija arba nemalonumai turi kelių lygių pamoką.
Pirmasis lygis akivaizdus – jei jums atsitiko kažkas blogo, gyvenimas atspindi jums tai, ką šiuo metu nešiojatės savyje.
Antrasis pamokos lygis  rodo, kad jūs nemokate saugoti savo resursų ir užsibrėžti asmeninių ribų. Todėl jūs atsidūrėte situacijoje, kai vidinė destrukcija atsispindi išorėje.
Yra ir trečiasis lygis – ir tai yra svarbiausia priežastis. Jūs pastoviai susiduriate su šia pamoka, nes tai jūsų užduotis – savyje išvystyti tam tikras savybes. Bet kuris rimtas nemalonumas verčia mus pajusti kažkokį jausmą, stumia link kažkokių veiksmų. Ir pakanka sau užduoti labai paprastą klausimą: kodėl mano siela sukuria tokias situacijas? kokią savybę ji skatina mane išsiugdyti? Nereikia savęs klausti – kodėl? kur aš suklydau? kokie įvykiai mane destabilizavo? Reikia savęs paklausti – kodėl aš išgyvenu šią būseną?
Visos sielos į žemę ateina vystytis, suformuoti kažką naujo, ko mumyse nebuvo praėjusiuose gyvenimuose. Ir kad suvoktume, būtent kodėl čia atėjome, paanalizuokime problemą. Vienoje lapo pusėje užrašykite tas būsenas ir aplinkybes, kurios jus slegia, trukdo pasijusti laiminga, o ant kitos pusės – kokios būtinos savybės, kad nebūtų panašių situacijų ir aplinkybių, kurias šiuo metu patiriate. Ir tada pamatysite, kad būtent dėl šių savybių jūs ir atėjote čia, ir kad susiklosčiusios aplinkybės ir būsenos – tai jūsų gyvenimo pamoka.
Reikia suvokti, kad esami nemalonumai yra ne todėl, kad jūs kakta daužytumėte sieną ir žinotumėte, kad negalite eiti ton pusėn, bet todėl, kad pagaliau pramuštumėte duris, vedančias į jūsų esybę ir išleistumėte iš ten šviesą į išorę.
Reikia pasakyti, kad visos savybės, kurios mums reikalingos, galimai yra mūsų dvasioje, paletėje, kurią mes atsinešėme į šį pasaulį. Dvasia turi viską. Jei mes pastoviai susiduriame su kažkokiomis problemomis, gyvenimo spąstais, ko būtent trūksta, vadinasi, mes niekaip negalime savyje surasti mūsų paletėje esančios spalvos. Reikia bent leisti sau pamatyti. O paskui imtis kažkokių veiksmų, kurie padėtų išsiugdyti reikalingas savybes.
Jei esate pasijutusi uždarame rate ir negalite rasti išeities, tai yra ta situacija, kuri budina jus savyje išsiugdyti kažkokią ypatingą bazinę savybę. Ir labai dažnai gyvenimas žadina mus padaryti ryžtingą žingsnį, surizikuoti.
Žinoma, ne visada, surandant savo kelią, būtina mus išrauti iš gyvenimo. Tačiau jei patys nedarote ryžtingų žingsnių, aplinkybės susiklosto taip, kad esi išraunamas iš gyvenimo.
Būna tokia būsena, kai viduje viskas blogai, o jūs nieko nekeičiate, nes išorėje lyg ir viskas gerai ir baisu ieškoti „nuo gero gerą“.  Kai jūs savęs klausiate – ką aš turiu padaryti dėl savo širdies? ką privalau padaryti, kad būčiau laimingas? – kai jūs nenorite ar bijote išgirsti atsakymą, gyvenimas neišvengiamai sukurs jums aplinkybes, kurios vis tiek jus privers viską keisti.
Akivaizdus pavyzdys, kurį Sonia Čoket pateikia savo knygoje „Siela, jos pamokos ir tikslas“
Jauna amerikietė lieka viena su dviem vaikais. Tuo metu, kai jos vyras tarnauja kariuomenėje, uraganas nusineša jos būstą ir turtą. Ji važiuoja į kitą Amerikos pakraštį pas savo tėvus, tačiau dėl jų alkoholizmo ir barnių ji priversta iš ten išvykti. Tada ji persikrausto pas uošvius, bet jie sunkiai serga ir turi savų nemalonumų. Jie negali jai padėti, išskyrus tai, kad jie jai suteikia virš galvos stogą. Iš nevilties moteris kreipiasi į konsultantą ir užduoda jam vienintelį klausimą: „Už ką man tokia bausmė?“ Pasirodo, kad siela tos moters atėjo į šį gyvenimą išmokti savarankiškumo ir nepriklausomybės, pajusti savo jėgą. Ir visi tie baisūs įvykiai jai padėjo savo gyvenimą paimti į savo rankas.
Pateikiu kitą pavyzdį, susijusį su moters likimu. Įsivaizduokite situaciją. Jauna, graži, maloni, charizmatiška moteris, pritraukianti vyrų dėmesį. Tačiau tuo pačiu ji asmeniniame gyvenime nelaiminga. Iširusios dvi santuokos. Abu vyrai jos nevertino taip, kaip ji norėjo. Vienas buvo agresyvus, kitas nepakankamai ją suprato ir ji pati nuo jo pabėgo. Moteris supranta, kad jos reikalavimai vyrams nėra objektyvūs, bet nieko su savimi padaryti negali. Joje yra vidinė trauka kažkokioms dramoms, aistroms, siužetams... Ji mokosi valdyti savo emocijas. Ir nepaisant to, jai vis tiek susiklosto tokios pačios aplinkybės arba vienatvė.
Jei pažiūrėtume giliau, ta moteris čia atėjo todėl, kad išmoktų būti netobula ir leistų kitiems būti netobuliems. Ta moteris atėjo čia su globalia užduotimi – vertinti tai, ką turi. O tai labai sunku. Ir tai, kad ji negali sukoncentruoti dėmesio į geriausią, ką ji turi, o visą laiką kenčia dėl to, ko neturi, ji toliau žaidžia tas pačias dramas, kurias žaidė praėjusiame gyvenime, toliau yra aplinkybių auka. Tačiau, jei galvojate, kad jūs kažko neturite, jūs to ir neturėsite. Tai sielos pamoka, verčianti išmokti gyventi mintim: „Kaip mane gyvenimas (Dievas, visata) myli!” Jei suvoki, kad tavo gyvenimo esmė – vertinti tai, ką turi, tada siužetas pradeda keistis. O jei nevertinate to, ką turite, jūs negalite susikoncentruoti į gėrį. Padidinti gėrį savo gyvenime galime tik koncertuojantis į gėrį. Nėra kito kelio savo gyvenimui pagerinti, kaip šią minutę su dėkingumu priimti savo gyvenimą. Pradėkite nuo mažų dalykų – džiaukitės tuo, kad turite rankas, kojas, akis. Pajuskite, kokia laimė, kad galite judėti, galite matyti!
Atlikite šį pratimą. Sudėkite rankas už nugaros ir apkabinkite alkūnes. Gavote kažką panašaus į lazdelę. Giliai įkvėpkite. O dabar įsivaizduokite, kad išeinate iš kambario. Jūs negalite naudotis savo rankomis, o durys uždarytos. Kaip atidarysite duris? Įsivaizduokite, ką jūs darysite. Pastumti duris kakta arba kažką kviestis į pagalbą? Tarkime, jums atidarė duris ir jūs išėjote į koridorių. Bet dabar jums reikia apsivilkti paltą. Įsivaizduokite, kaip vilksitės paltą be rankų.
Įsivaizduokite, kad nuėjote į tualetą ir jums reikia pasinaudoti tualetiniu popieriumi. Tačiau jūs neturite rankų. Reikia kažką kviesti, kad padėtų. Ir kokį jausmą tada išgyvenate?
O dabar paleiskite rankas, išskėskite jas į šalis ir pasižiūrėkite į jas. Vien todėl, kad jūs jas turite, jūs galite jaustis patenkinta savimi 24 valandas per parą. Jūs turite būti dėkinga gyvenimui už tai, kad turite rankas. Tą patį pakartokite su kojomis, akimis ir t.t. Tai labai padeda, kai nevertinate to, ką turite. Dėkingumo už tai, ką turite akimirką, jūs labai greitai pasistūmėsite link savo gyvenimo esmės.

Iš rusų kalbos vertė Genovaitė Paulikaitė
http://obreteniesili.ru/preobrazhenie-sebia/nakazanie-ili-urok-dushi.html

Mano Krastas