Artūras Judžentis: Lietuvos humanitariniai mokslai nubloškiami į prieš 80 metų buvusią būklę

Kovo 4 dieną Ministro Pirminiko sudaryta Darbo grupė pasiūlymams dėl valstybinių mokslinių tyrimų institutų veiklos kokybės gerinimo parengti pateikė savo veiklos ataskaitą. Joje siūloma „sutelkti H[umanitarinių] M[okslų] institutų mokslinį potencialą į Lietuvos humanitarinių tyrimų centrą“. 
Šiuo siūlymu faktiškai užsimota panaikinti keturis lituanistinius valstybės mokslo institutus – Lietuvos istorijos, Lietuvių kalbos, Lietuvių literatūros ir tautosakos, Lietuvos kultūros tyrimų – bei Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrą.  Tokiu būdu naikinamas nacionalinės tautos kultūros mokslinio tyrimo branduolys, ištisas valstybės mokslo segmentas. 
Lietuvos humanitariniai mokslai nubloškiami į prieš 80 metų buvusią būklę, kai buvo įsteigtas Antano Smetonos lituanistikos institutas. Tačiau anuomet jis Švietimo ministerijos steigtas siekiant pasitelkus mokslą padėti pamatus tautos kultūrai. Dabar gi, grąžinant institutus į pradinį būvį, būtų sprendžiami „tautos tapatybės ir identiteto plėtojimo, lietuviškojo ir europietiškojo pilietiškumo stiprinimo uždaviniai, išeinama iš siaurų disciplininių rėmų, sukuriama erdvė tarpdisciplininiams tyrimams ir Lietuvos HM tyrimų rezultatų tarptautinei sklaidai“.
Kaip matyti, visų pirma Darbo grupės siekiama „plėtoti“ tautos tapatybę. Kaip galima plėsti tai, kas yra neplečiama, ką galima tik nustatyti, įtvirtinti ir stiprinti? „Plėtoti“ tautinę tapatybę reiškia ją keisti. Daryti taip, kad lietuvio tautinę tapatybę pakeistų „europiečio“ identitetas. Kad palaipsniui pamirštume esą lietuviai ir imtume save laikyti naujos rūšies, moderniais „europiečiais“.
Antra, greta lietuviškojo pilietiškumo ugdymo kaip tolygus jam įrašytas ir „europietiškasis“. Kaip galima ugdyti pilietiškumą tokio futuristinio darinio, kurio dar nėra, kuris egzistuoja tik karštose Europos federalistų galvose? Be abejo, lietuviškasis pilietiškumas čia įrašytas tik siekiant pridengti (dar) galintį ausį rėžti „europietiškąjį“, vėliau jis turėtų savaime nunykti.
Trečia, siekiama „sukurti erdvę“ tarpdalykiniams tyrimams, nes dalyko (istorijos, kalbotyros, tautosakos…) rėmai, pasirodo, esą per siauri. Lietuvoje tarpdalykiniai tyrimai jau seniai vykdomi. Tokius tyrimus vykdyti prasminga tik tuomet, kai jau gerai išnagrinėtas pats dalykas. Kitaip išplaunamos atskirų mokslų ribos, atitraukiama nuo rimtų dalykinių problemų sprendimo, skatinamas mokslo imitavimas.
Ketvirta, pabrėžiamas Lietuvos humanitarinių mokslų tarptautiškumo siekis. Nacionaliniai mokslai kuriami visų pirma tautai ir jos įsteigtai valstybei stiprinti. Jie kuriami Lietuvai ir lietuvių kalba. Tik po to jų rezultatai gali būti lyginami su kitų tautų mokslo pasiekimais ir gali būti įdomūs pasauliui.
Iš šios glaustos analizės aiškiai matyti, kad Lietuvos mokslo sistemos reformatorių suformuluoti tikslai kyla ne iš paties mokslo, ne iš tautos kultūros ar pačios tautos, o yra jiems primesti, padiktuoti globalistine neoliberalia ideologija besivadovaujančių Europos Sąjungos ,,integratorių“ ir grindžiami ne politinėmis šių dienų Europos realijomis, o fantastiniais jos užvaldymo planais. Darbo grupė stropiai šį politinį užsakymą vykdo.
Reikia aiškiai ir tvirtai pasakyti, kad lituanistikai tokie Europos integracijos planai yra ne tik žalingi, bet ir pragaištingi. Jie silpnina tautos kultūrą, ardo ją iš pamatų. Penkių valstybės mokslo institucijų sujungimas – jų juridinio asmens statuso panaikinimas – neišvengiamai pakenktų Lietuvos istorijos, kultūros, lietuvių kalbos, literatūros ir tautosakos mokslams.
Tokia politiškai motyvuota Lietuvos mokslo pertvarka, aklai vykdant niekieno nerinktų federalistinės Europos ideologų valią, yra nusikalstamas ir gėdingas aktas, prilygstantis lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės išdavimui.
Lituanistika ir ją plėtojančios bei puoselėjančios mokslo įstaigos naikinami jau visiškai atvirai, ko nedrįsta daryti net okupacijos laikais. Pabrėžtina, kad Lietuvoje tai daroma tuo metu, kai visoje Europoje bunda tautinio atgimimo sąjūdžiai, ryžtingai ginantys savo šalių kultūras nuo jas besistengiančių sunaikinti multikultūrinių globalistų kėslų.
Reikia atvirai ir sąžiningai pripažinti, kad lituanistikos naikinimo vajus galėjo netrukdomai įsibėgėti ir dėl šioje srityje dirbančių žmonių pilietinio abejingumo ir politinio naivumo. Pernelyg ilgai buvo apsigaudinėjama, kad nesibaigiančios lituanistiką griovusios ,,reformos“ yra tik ,,klaidingai“ sprendžiamos akademinės problemos, o ne nuo 2008 m. pradėtos ypač nuosekliai ir kryptingai vykdyti neoliberalios jos žlugdymo politikos įgyvendinimas. Noras būti ,,toliau nuo politikos“ skatino gyventi iliuzijomis ir trukdė suvokti bei aiškiai pasakyti, kad Europos Sąjungos peršamas kosmopolitinis neoliberalizmas yra tokia pati tautas naikinanti ir jų kultūras niveliuojanti ideologija, kokia buvo tarybinis ,,proletarinis internacionalizmas“. Ši ideologija tautines kalbas ir kultūras taip pat laiko praeities atgyvenomis. Jos požiūriu lituanistikos institutų sunaikinimas jų jungimo priedanga yra būtinas ir pateisinamas žingsnis kuriant ,,globalią“ – ištautintą ir išvalstybintą Lietuvą, kurioje lietuvių kalba turės tapti menkaverte ,,čiabuvių“ buityje vartojama šnekta šalia ,,internacionalinės naujųjų europiečių bendravimo priemonės“, kokia numatoma  paversti ,,didžiąją anglų“ kalbą, užimsiančią anksčiau mėgintos mums primesti ,,didžiojo Lenino kalbos“ vietą.
Trauktis nebėra kur. Visus lituanistus ir pirmiausia naikinamų institutų darbuotojus kviečiame apsispręsti: bejėgiškai nuleisti rankas ir išduoti lietuvių kalbą bei kultūrą, o kartu ir savuosius interesus, be kovos nusilenkiant jų naikintojų valiai, ar vis dėlto ryžtingai kilti į kovą už lituanistikos ir pačios Lietuvos ateitį, kuri savaime taptų kova už mūsų profesinę savigarbą ir žmogiškąjį bei pilietinį orumą. Nėra abejonių, kad tokiai kovai pritartų ir ją paremtų visi sąmoningi ir patriotiški piliečiai.
Manytume, kad būtų naudinga surengti kuo platesnį pasitarimą šiuo svarbiu klausimu.
 
 
Lituanistikos stiprinimo sąjūdžio vardu –
Artūras Judženti