Ar pinigai suartina tautas?


Miestas:
Ar pinigai suartina tautas?
Jau seniai, prieš beveik tris dešimtis metų, kai sovietų geležinės uždangos ėmė eižėti, prasidėjo ir kelionės po užsienio šalis. Pamenu, kad vienos pinigų keityklos Lenkijoje stendas buvo nuklijuotas įvairių šalių banknotų pavyzdžiais su šmaikščiu užrašu – „Pažink pasaulio pinigus; pinigai suartina tautas!“
 
Tikrai taip. Įvairių šalių pinigų įvairovė – portretų galerija, mokslininkai, menininkai, monarchai ir prezidentai – pasirodė įdomi, kur kas įdomesnė už sovietinius rublius, su vieninteliu atsibodusiu Vladimiru Iljičiumi. Bet kurios valstybės banknotai yra savotiška jos vizitinė kortelė ir jo politikos bei vertybių atspindys. Tad jie daug ką gali pasakyti apie šalį – kam svarbu prezidentai ir monarchai, kam drambliai ar žirafos, kam užtvankos ir kombainai, karo ginklai ar žemės ūkio padargai, tiltai bei arkos. Nesigilinsiu į technines banknotų gamybos subtilybes (o tai irgi politika), bet apie žmones, kurių portretus milijonai rankų perdavinėja vienos kitoms, glamžo kišenėse ir piniginėse, skaičiuoja skaičiuoja skaičiuoja... O verta pinigus ne tik skaičiuoti, bet ir skaityti – patyrinėti, kas ten nupiešta ir užrašyta.
 
Pasaulio šalių banknotuose, kaip ir derėtų tikėtis, dažniausiai vaizduojamos istorinės asmenybės, daugiausiai gyvenusios XVIII – XX amžiuose ir jau iškeliavusios anapilin. Gyvi dažniausiai tik imperatoriai ir diktatoriai. (Įdomi išimtis – Filipinų prezidentės Arroyo prisaikdinimo scena ant 200 pesų su tuo metu realiai gyvais personažais). Bendrai portretų parinkimo politiniai kriterijai gana skirtingi. Galima aiškiai išskirti tris valstybių grupes – tradicines monarchijas, demokratines šalis ir autoritarinius režimus.
 
Jėzus anuo metu sakė fariziejui, rodydamas į imperatoriaus profilį monetoje – atiduok, kas Dievo – Dievui, o kas ciesoriaus – ciesoriui. Taigi – karaliai ir imperatoriai nuo senų laikų buvo banknotų dizaino atributai. Demokratinės valstybės dažnai banknotus puošia praeities valdovais, monarchijos – dabarties.
 
Tiesa šiandieniniai valdovai daugiausia monetų ir pašto ženklų „herojai“, tačiau dar taip neseniai senosios Europos monarchijos – Ispanija, Belgija ar Liuksemburgas beveik privaloma tvarka spausdino banknotus su karalių ir kunigaikščių atvaizdais. Ispanijos karalius Jonas Karolis (Juan Carlos) I didingai žvelgė nuo 5 000 ir 10 000 pesetų, o Belgijos karalius Albertas II su karaliene Paola „atstovavo“ 10 000 belgiškų frankų. Tiesa, tai jau praeitis, dabar minėtose šalyse euras – be jokių portretų.
 
Visus pasaulio rekordus muša Elžbieta II, nes jos atvaizdas ne tik ant Didžios Britanijos svarų, bet ir ant daugelio banknotų buvusiose britų valdose. Per 30 šalių ir priklausomų teritorijų turi ar turėjo jos atvaizdą. Šiandien tokių tėra 16 (įskaitant Kanadą, Australiją ir naująją Zelandiją), tačiau vis tiek tai pasaulio rekordas.
 
Beje, Elžbietai II priklauso ir didžiausias jos portretų įvairovė. Pirmą kartą banknote ji pasirodė 1935 metais, dar būdama viso labo aštuonerių metų princesė papuošusi 20 Kanados dolerių banknotą. Vos tik tapusią karaliene į savo banknotų dizainą ją įtraukė Bermudai, Kipras ir dar devynios šalys. Pačioje Jungtinėje Karalystėje Elžbietos portretas ant banknoto pasirodė 1960 metais, ir buvo kritikuojamas dėl neišradingo ir “plokščio” dizaino. Naujas, kur kas labiau vykusiu įvertintas atvaizdas atsirado 1977 metais, karalienei sulaukus penkiasdešimties, vėliai dar keli oficialūs ar mažiau oficialūs atvaizdai. 2002 metais – karalienės auksinio jubiliejaus proga Škotijos bankas išleido 5 svarų banknotą su žvaliai besišypsančia Elžbieta, ir tai buvo graži dovana karalienei, vis dar esančiai britų valdovei, o 2005 metais išspausdinti naujausi 20 Kanados dolerių su, aišku, gerokai pagyvenusi karaliene kolekcionierių pripažintas “metų banknotu” – žaviausio dizaino monarcho portretas. Verta priminti, kad minėtoji Elžbieta II atskirose šalyse tituluojama skirtingai – ji yra ir Kanados karalienė ir Australijos karalienė ir t.t.
 
Tiek apie ciesorius. Mėgstami banknotų personažai yra ir prezidentai ar diktatoriai, ypač šalyse, kuriose demokratijos ne per daugiausia. Pakliuvę į tūlą Afrikos šalį tikrai gausite pinigą, iš kurio į jus žvelgs arba pirmasis šalies prezidentas – valstybės įkūrėjas – arba asmuo, dabar sėdintis valdžioje. Kadangi Afrikos istorijoje gausu perversmų ir kitokių politinių „neformalumų“, dažnai tenka perspausdinti ir pinigus. Kitas tipingas banknotų dizaino bruožas – savotiškas asmenybės kultas. Visi prisimename, kad sovietmečiu pinigai turėjo tik Lenino profilį, net diktatorius Stalinas ar stagnatorius Brežnevas neišdrįso jam prilygti. Tikriausiai nieko nenustebins faktas, kad Kinijos Liaudies Respublikos juaniai pilni Mao Dze Dungų, Vietnamo dongai – Ho Ši Minų, Taivanio doleriai – Chank kai Shekų. Aišku, kad be savų kultinių asmenybių neapsieina Šiaurės Korėja ar kokia Afrikos diktatūrėlė.
 
Kai kada „tautos tėvai“ lieka brangūs ir demokratijoms. Indijos pinigai – tai Mahatma Gandhis, Pakistanas – Muhammadas Ali Jinnahas. Turkija, aišku – Mustafa Kemalis Atatiurkas. Moldovos Respublika savo tautos tėvu laiko Steponą Didįjį (Dtefan del Mare), jis – vienintelis vietinių banknotų „vaizdelis“. Beje, nuo Moldovos bandanti atsiskirti Padniestrė savo įkvėpėju laiko Rusų generolą Suvorovą. Dar neseniai jis tebuvo vienintelis veidas ant nepripažintos valstybės pinigų.
 
Žinia yra tokių, kurie spausdina banknotus tik su prezidentas, buvusiais ir įvairiai vertinamais. Bet tai ir didelės pagarbos verti banknotai – JAV doleriai. Tokia tradicija.
 
Šiaip jau demokratinių šalių pinigų dizaino įvairovė didžiausia. Čia vietos atsiranda ir nepolitinėms asmenybėms – mokslininkams, menininkams, rašytojams, keliautojams, sportininkams. Tai rodo, matyt, ne tik demokratijos laisvesnį pasirinkimą, bet ir jos stiprybę – išties šalis gali pateikti tuos, kuriais didžiuojasi, kuriuos tiesiog norisi parodyti ir kitiems. Šis tekstas per trumpas kad išvardinti daug daug įvairių pavyzdžių, tačiau panagrinėjus asmenybių atkūrimo logiką, galima susidaryti nuomonę apie tai, kas šaliai svarbiausia.
 
Neretai susidaro situacija, kurioje ne tik sunku pasirinkti vieną, nenuskriaudžiant kito... tada geriausia iš viso išsiversti be „veidelių“. Taip pasielgė euro kūrėjai, banknotuose nupiešę ne asmenybes, bet Europos architektūros elementus – tiltus bei arkas. Pietų Afrika, vengdama gentinių nesutarimų, banknotus papuošę.... žvėrimis. Kaip čia neprisiminus „vagnorkių“? Portretų, beje, banknotuose neturėjo ir mūsų kaimynai latviai, o baltarusiai neturi iki šiol. Kodėl – verta pagalvoti. Egiptiečiai gi rado saliamonišką sprendimą. Jų veideliai – tai tūkstantmečių senumo faraonai. O gal tik jų mitai?
 
Na, o kas svarbu Lietuvai? Jos „neinančiuose“ banknotuose – XIX ir XX amžiaus asmenybių portretai, asmenybių, kuriuos, kaip regis, jungia viena idėja – lietuvybė. Tai turėtų būti didžiausia šalies vertybė. Garbės puošti banknotus nenusipelnė joks Lietuvos gamtamokslininkas, matematikas, atradėjas ir išradėjas, joks karo vadas ar kitas žmogus nusipelnęs kokioje nors „tarptautinėje“ srityje. Viskas tiems, kuriems Lietuva įvairiais pavidalais buvo svarbi, net ir du JAV pasus turintys lakūnai skrido „Lituanikos“ lėktuvu. O kiti – kas Trakų pilį apraudojo, kas rašė Lietuvos istoriją iš tautinių pozicijų, kas ją kūrė, kas sudėliojo gilia filosofines lietuvybės koncepcijas. Visi jie – lietuviai, nors, buvo, kaip sakiau ir Amerikos, ir Rusijos, ir Bulgarijos ir net Trečiojo Reicho piliečiai. Toks tad buvo mūsų lietuviškasis pasirinkimas.
 
Na, o įdomiausias pinigas, kurį mačiau – Makedonijos 50 dinarų banknotas. Jame – angelas. Gal ir gerai būtų, jei pinigai asocijuotųsi su angelais, o ne su ciesoriais ar laukine fauna. Tada gal jie išties suartintų tautas.

Egidijus Vareikis
Seimo Užsienio rreikalųkomiteto pirmininkas

Mano Krastas