Ar mums tikrai reikia 30 šeimos apibrėžimų?

Kategorija:

Ar mums tikrai reikia 30 šeimos apibrėžimų?
Pagrindiniame valstybės įstatyme – Konstitucijoje – mes, piliečiai, įtvirtinome, kad „šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas“.Vienas iš Konstitucijos teksto autorių, buvęs Konstitucinio Teismo teisėjas prof. Egidijus Jarašiūnas yra teigęs, kad „Konstitucijos kūrėjams šeimos sąvoka atrodė lyg ir savaime suprantama.Nereikėjo vieniems kitų įtikinėti, ką reiškia santuoka ir šeima, aiškintis kokią teisinę realybę kursime.“ Tad kokia teisinė realybė sukurta per atkurtosios Nepriklausomybės metus?
2012-2013 metais Lietuvos teisės institutas kartu su Vilniaus universitetu atliko tyrimą ir nustatė, kad šiuo metu Lietuvos įstatymuose egzistuoja apie 30 skirtingų šeimos ar šeimos narių apibrėžimų.Todėl natūraliai kyla klausimas, ar tikrai aišku, kas yra šeima?Ką valstybė įsipareigoja saugoti ir globoti? Kodėl turime 30 skirtingų šeimos apibrėžimų ir kam tai naudinga?Atkreipiu dėmesį, kad kalbu ne apie kasdienybėje vartojamą šeimos apibūdinimą, kai šeima pavadinama ir darbovietė, bet apie šeimos sampratą teisės aktuose, kurie skirti reguliuoti tam tikrus žmonių santykius.
Pastaruoju metu Seime vykstant diskusijoms dėl konstitucinės šeimos sampratos Teisės ir teisėtvarkos komitetas pritarė mokslininkų pasiūlymui šeimą apibrėžti pagal konkretaus reguliavimo tikslus (mokesčių lengvatų suteikimas, piniginės socialinės paramos teikimas, pareiga išlaikyti, siekis išvengti interesų konflikto ir kt.). Kaip pastebi prof. E. Jarašiūnas „kiekvienai konkrečiai santykių sričiai įstatymų leidėjas bando konstruoti jam tuo kartu patogiausią šeimos sampratos konstrukciją“. Tokią situaciją vadinu apverstaaukštyn kojomis, nesvardan įstatymų leidėjo patogumo šeima „pritaikoma“, o ne prie šeimos prisitaikoma, t.y. sprendžiant konkretų klausimą vertinama, koks poveikis daromas šeimai!Ar mūsų valstybės pagrindas gali būti taip lengvai perkonstruojamas ir vienu metu turėti daugybę skirtingų pavidalų? Taip, šeimos labai skirtingos, tadar įmanoma aiškiai įvardinti, kada prasideda šeima,nuo kada valstybei atsiranda konstitucinė pareiga ją„saugoti ir globoti“?
Priminsiu, kad ne visi šeiminiai santykiai yra teisės reguliuojami. Juk tikrai nė vienas nenorime, kad būtų teisiškai sureguliuoti mūsų buitiniai susitarimai, pareigų pasiskirstymas ir pan. Priešingai, norime kuo daugiau laisvės ir kuo mažesnio kišimosi į šeimos gyvenimą. Bet tuo pačiu norime ir tam tikro pripažinimo, įvertinimo, nes esame mūsų valstybės kūrėjai, pagrindas, ant kurio ji yra statoma. Taip pat tikimės sąlygų kurti savo šeimos gerovęsudarymo ir apsaugos iškylant įvairiausioms grėsmėms.
Šeima apibūdinama kaip specifinis socialinis vienetas, tad kokie išskirtiniai kriterijai jai būdingi? Prof. E. Jarašiūnas tvirtina, kad „santuoka ir giminystė – du konstituciškai reikšmingi šeimos ramsčiai – dvi svarbiausios atramos: pirmoji – reiškia vyro ir moters sąjungą, laisva valia sudarytą susitarimą gyventi kaip šeima; antroji žymi šeimą saistantį kilmės ryšį (įvairūs giminystės lygiai), kaip bendro gyvenimo pagrindą“. Tad kodėl tiek daug ginčų ir nepritarimo sulaukia Konstitucijos pataisa dėl šeimos sąvokos patikslinimo, kurioje būtent šie du šeimos kūrimo pagrindai aiškiai įvardinami? Galbūt ir vėl „kaltas“ patogumas.
Teisės ir teisėtvarkos komitetas nuogastauja, kad „pritarus projektui turėtų būti iš esmės keičiami daugelis teisės aktų“, nes šeimos arba šeimos narių sąvoka vartojama beveik 200 įstatymų. Tačiau politikai nepastebėjo (o gal „nepastebėjo“?) minėto tyrimo išvados apie situacijos su 30-čia šeimos apibrėžimų ydingumą. Mokslininkai atkreipė dėmesį, kad „įstatymuose pateikiamos skirtingo ar net neaiškaus turinio šeimos bei šeimos narių sąvokos“, kad jos pagal savo turinį nėra neisuderintos, nei susistemintos, kad dažna situacija, kai vartojama sąvoka be jos išaiškinimo„lemia asmenų statuso neaiškumą ir neaiškumą, kokių formų šeimoms taikomos įstatymo nuostatos“.
 
Tad ar tikrai verta išsaugoti dabartinę situaciją vengiant teisės aktų pakeitimų? Beje, tokie keitimai jau yra realiai įgyvendinti.Konkrečiu pavyzdžiu parodysiu, kad „patogumas“ pagal teisininkus ir įstatymų leidėjus nėra vienintelis teisingas pasirinkimas.
2009 m. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje buvo diskutuota dėl Piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims ir Socialinių paslaugų įstatymų, t.y. dėl dviejų pagrindinių įstatymų, reguliuojančių socialinę paramą, tobulinimo. Šiuose įstatymuose buvo apibrėžtos šeimos, socialinės rizikos šeimos, vaikus globojančios šeimos sąvokos, naudojamas apibūdinimasnatūrali šeimos aplinkair pan. Analizuojant šių įstatymų tikslus paaiškėjo, kad pagrindinis kriterijus socialinei paramai gauti nėra šeiminė padėtis ir jos gavėjus siekti apibrėžti kaip šeimą nėra pagrindo.  Minimi įstatymai numato paramą visiems gyventojams, kurie atitinka tam tikrus kriterijus – yra nepasiturintys, patekę į socialinę riziką ar pan.
Todėl Piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims įstatymas nuo 2011 m. buvo pervadintas taip, kad atitiktų esmę – Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas. Šeimos ir socialinės rizikos šeimos sąvokų jame nebeliko. Nepaisant to, socialinės paramos sistema nepakito ir paramą toliau gauna visi, kuriems jos reikia, tame tarpe ir šeimos. Tikėtina, kad ir daugelyje kitų įstatymų galimi panašūs pokyčiai, kurių dėka labiau išryškėtų teisinio reguliavimo paskirtis.
Džiugu, kad buvo pastebėta, jog „yra keli atvejai, kai reguliuojant vienarūšius santykius pateikiami suderinti šeimos apibrėžimai, tačiau vienos bendros sistemos nėra“.Taip, tolimesniems pokyčiams, tokiems kaip dalies visuomenės grupių marginalizavimo mažinimas atsisakantasmenų ir šeimų orumą žeidžiančio grupavimo į socialinės rizikos asmenis, vaikus, šeimas, pritrūko politinės valios. Šia linkme nebuvo pakeistas Socialinių paslaugų įstatymas bei su juo susiję poįstatyminiai aktai.
Mokslininkai teigia, kad skirtingos šeimos sąvokos buvo sukurtos netikslingai. Tai visiškai suprantama ir pateisinama, nes šeimos politika Lietuvoje iki šiol neturi aiškaus ir visiems suprantamo bei priimtino tikslo, stokoja nuoseklumo, ilgalaikiškumo. Kai nežinome, ko siekiame, tai negalime ir pasiekti. O juk šeimos politika turėtų būti viena svarbiausių viešosios politikos sričių. Akivaizdu, kad būtent stiprios, bendruomeniškos, pilietiškos ir kartų kaitą užtikrinančios šeimos gali užtikrinti valstybės bei tautos gyvybingumą ir istorinį išlikimą. Deja, iki šiol turime priešingą situaciją, šeimos politika yra viena labiausiai aptarinėjamų ir kritikuojamų, o visuomenė nemato jos naudos.
Tad ar pakaks politinės valios pagaliau pradėti esminius pokyčius? Ar išdrįsime aiškiai įvardinti, kurie pasirinkimai yra reikšmingi ne tik asmeniui, šeimai, bet ir visuomenei, todėl jiems skirta konstitucinė apsauga?Teisės aktų analizę atlikę mokslininkai nė vieno šeimosapibrėžimo negalėjo išskirti kaip dominuojančio. O juk pagrindinis šeimos apibrėžimas galėtų būti įtvirtintas Konstitucijoje. Tereikia dabartinį patikslinti tiek, kad ne tik Konstitucijos kūrėjai, bet ir kiekvienas pilietis aiškiai suprastume, kada prasideda šeima.
 
Jolanta Ramonienė
„Šeimos instituto“ vadovė
 

Mano Krastas