Ar dėti lygybės ženklus?


Miestas:
Ar dėti lygybės ženklus?
Šios pastabos – apie nusikaltimus, įspėju skaitančius, kad tekstas tiesiog kraupus ir gal ne visiems „pernešamas“.
 
Kiekvienais metais sausio pabaigoje paminimos Osvencimo (Auschwitz-Birkenau) koncentracijos stovyklos išvadavimo metinės. Jose, žinia, dalyvauja daug garbingų politikų ir pagarbiai prisimena nacių nusikaltimų aukas. Sunku net įsivaizduoti, kaip vienoje nedidelėje teritorijoje buvo galima nužudyti per milijoną žmonių. Teigiama, kad tai bene geriausiai organizuota žmonių naikinimo mašina – apytikriais skaičiavimais naciai sunaikino apie 6 mln. žydų, trejetą milijonų sovietų belaisvių, beveik du milijonus lenkų ir dar kelis šimtus tūkstančių nepageidautinų asmenų – nepageidautinų dėl savo tautybės ar gyvenimo būdo.
 
Nacių vykdytas genocidas yra šiandien bene geriausiai ištirtas, gerai atmenamas, o jo vykdytojai iki šiol persekiojami. Tačiau tai ne vienintelis genocido atvejis, ir net ne didžiausias genocidas istorijoje.
 
Savotiška suvestinė žmonių naikinimo statistikos lentelė rodo, kad nuo nacių nemažiau atsiliko japonai ketvirtajame ir penktajame dešimtmetyje sunaikinę 10 mln. žmonių daugiausia okupuotose teritorijose, neretai vykdę net naujų ginklų rūšių bandymus. Stalino valdžia sovietų valstybei kainavo per dvidešimt milijonų gyvybių. Šio genocido aukos dalininkais esame ir mes. Tačiau ir tai ne rekordas. Jis priklauso Kinijai, kur vadinamos socializmo statybos, pilietinio karo , „didžiojo šuolio” bei įvairių revoliucijų metu sunaikinta net 30 milijonų žmonių. Priminsiu, kad visi pateikti skaičiai – tai ne kokie kare žuvę kariškiai, o beginkliai civiliai.
 
Kiti genocido atvejai gal ir mažesni absoliučiais skaičiais, tačiau kai kuriais atvejais vedė į ženklios tautos dalies išnaikinimą. Iki šiol netyla aistros apie įvykius Rytų Anatolijoje Pirmojo pasaulinio karo metais, kuomet žuvo apie pusantro milijono armėnų. Pilietiniai konfliktai nusinešė apie tris milijonus žmonių Pakistane, apie du milijonai Afganų nužudyti sovietinės invazijos metu, panašiai tiek pat Nigerijoje, kariaujant prieš separatistinę Biafros valstybę. Apie du milijonus gyvybių kainavo komunizmo statyba Kambodžoje, apie milijoną – antikomunistinė akcija Indonezijoje, apie pusę milijono – karas Vietname. Sąrašą galima tęsti ir tęsti, minint Ugandą, Iraką, Angolą, Gvatemalą, Šri Lanką, Siera Leonę...
 
Žudymų priežastis – ne turtas, ne nafta, ne kokie nors strateginiai geležinkeliai. Žudynių pretekstas – „neteisingo“ tikėjimo išpažinimas, bloga etninė kilmė, ne tokios politinės pažiūros. Šiais pretekstais nužudyta daugiau, nei nukauta mūšių laukuose.
 
Pastarųjų metų genocido atvejai – karas buvusioje Jugoslavijoje, kainavęs apie 240 000 civilių gyvybių, karas Sudane – apie trys milijonai, Konfliktas Konge – apie penki milijonai. XX amžiaus pabaigą ženklino žudynės Ruandoje, kur per kelis teroro mėnesius nužudytas milijonas žmonių. Taip savo santykius aiškinsi dvi etninės grupės nuo amžių gyvenančios šioje teritorijoje. Dabartinės Kongo problemos – tai Ruandos konflikto tąsa.
 
Kaip minėjau, įvairų genocido atvejų tyrimas ar netyrimas yra politinės valios reikalas, o tos, deja, dažnai nepakanka. Pvz. Turkija niekaip nepripažįsta, kad armenų genocido būta, kai kuriose Afrikos šalyse genocido kaltininkai iki šiol užima aukštus valdžios postus.  
 
Vieningo mechanizmo, genocido vertinimui bet kaltųjų patraukimo atsakomybei nėra. Genocido problemas šiandien nagrinėja keletas teismų, o taip pat atskirose šalyse veikiančios valstybinės ar visuomeninės organizacijos. Universaliausiu reiktų laikyti tarptautinį Hagos teismą, tačiau galimybės ir pasitikėjimas pačiu teismu ribotas. Kur kas geriau veikia tarptautinis Hagos tribunolas buvusiai Jugoslavijai, ribotais pasiekimais gali pasigirti Jungtinių Tautų tribunolas Ruandai, Šiek tiek genocidą tirią vadinamasis Raudonųjų Khmerų tribunolas ar teismas nusikaltimams Siera Leonėje tirti. Ir tai beveik viskas. Didžioji dalis nusikaltimų ir vykdytojų pavardės – paslaptis.  
 
Lietuvoje ir ne tik Lietuvoje keliamas labai aiškiai politinis klausimas – ar galima rašyti matematinį lygybės ženklą tarp įvairių genocidų? Bus labai sunku. Suprantama, kad ne visi genocidai tokiais pripažįstami, ne visi nori, kad tos pačios tautos atstovai vienu atveju buvo nusikaltėliai, kitu – aukos, suprantama, kad yra noras ar interesas ginti genocido vykdytojus ar savaip suprantamą tautos garbę.
 
Tačiau net jei ir lygybės ženklas netinka, nereiškia, kad genocidas yra nebūtinai blogas. Matematika turi dar ir tapatumo ženklą, kuris, manau, čia visai tiktų. Tiktų ir tapatus vertinimas. Ir visa tai tik tam, kad XXI amžius nebebūtų genocidų klestėjimo amžius.
 
Egidijus Vareikis
Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas
 
 

Mano Krastas