Ar bendruomeninėms organizacijoms reikia vietos teisėkūroje?

Prieš beveik dvidešimt metų Lietuvoje pradėjo burtispirmosios kaimiškų vietovių bendruomenės. Žinia apie gerus ir gražius darbus skriejo labai greitai. Netrukus bendruomenės ėmė kurtis ir miestuose. Bendruomenių skaičius ėmė sparčiai augti, jos stiprėjo, savarankiškėjo. Organizacijos ėmėsi įgyvendinti įvairius projektus, o su jais kaimuose, miesteliuose pastebimai keitėsi viešosios erdvės, gražėjo aplinka, tapo turiningesnis laisvalaikis.Mūsų šalyje žmonės susiburia teritoriniu principu. Turėdami bene didžiausias visoje Europoje savivaldybes, atitolinome vietinę valdžią nuo žmonių. Tačiau problemos liko, jų tik daugėja, tad žmonės ėmė burtis į organizacijas, kurios padėtų išspręsti vietines problemas. Pakeitus Vietos savivaldos įstatymą, atsirado seniūnaičių institucija, kuri, kaip tarpinė grandis,turėjo priartinti žmones prie vietinės valdžios, tačiau to neatsitiko. Taip, yra gerų pavyzdžių, kur seniūnaitis dirba ranka rankon su bendruomene, tačiau tai yra vienetai.
Nuo 2004 metų Lietuvoje aktyviai pradėjo kurtis vietos veiklos grupės (VVG), padedančios bendruomenėms įgyvendinti ES projektus LEADER principu „iš apačios į viršų“, gerinant gyvenimo kokybę kaime. Ši programa orientuota į pačių bendruomenių aktyvumą, iniciatyvumą sprendžiant vietines problemas. Taip pat skatinamas vietos valdžios, verslo ir nevyriausybinio sektoriaus bendradarbiavimas. LEADER programa padėjo įgyvendinti daugybę rimtų projektų. Buvo tvarkomi pastatai, įrengiamos sporto aikštės, žaidimų aikštelės, vaikų dienos centrai, gerinama renginių kokybė. Taip pat sprendžiamas darbo vietų kūrimas, socialinės atskirties mažinimas.
Bendruomenės vis auga, stiprėja. Ilgainiui ėmė formuotis nuomonė, jog bendruomenėms galbūt reikia atskiro Bendruomenių įstatymo. Šis klausimas gvildenamas jau ne vienerius metus. Ką jis pakeistų, ko iš tokio įstatymo tikimasi, kas turėtų būti jame apibrėžta? Klausimų daug, tad nuomonėmis pasidalinti Seime surengiau diskusiją, kurios pagrindinė tema – Bendruomeninių organizacijų vieta teisėkūroje. Padiskutuoti šia tema sukviečiau įvairių Lietuvos regionų kaimo bendruomenių lyderius, esamus ir buvusius Seimo narius.
Nuomonių išsakyta pačių įvairiausių. Vienu atveju, manoma, jog tokio įstatymo reikia. Jis įteisintų bendruomenę kaip juridinį asmenį. Bendruomeninės organizacijos nebebūtų prilyginamos „klubams“, „būreliams“ar kitoms smulkioms nevyriausybinėms organizacijoms. Įstatymas padėtų išspręsti bendruomenių finansavimo klausimą, atsirastų lėšų socialinei, kultūrinei veiklai, nereikėtų dirbti tik savanorystės principu, įsitrauktų daugiau vietos žmonių, plėtotųsi paslaugų sektorius regionuose.
Diskusijoje buvo siūloma atskirti miesto bendruomenes nuo kaimo. Dėl tokio sprendimo nuomonės išsiskyrė. Buvo manančių, jog atskiro bendruomenių įstatymo nereikia, pakaktų galiojančiame Asociacijos įstatyme įterpti papildomus straipsnius. Tačiau reikėtų bendruomenines organizacijas atskirti nuo nevyriausybinių organizacijų. Buvo išsakyta nuomonė, jog bendruomenės turi būti atskirtos nuo seniūnaičių, kad vietiniai politikai negalėtų nurodinėti kokius sprendimus bendruomenė turi priimti.
Džiaugiuosi, kad diskutuojame, tariamės, ieškome geriausio sprendimo. Diskusijos pabaigoje reziumavome, jogįstatymo paketas būtų labai naudingas. Tačiau iki to dar reikia nueiti nemažą kelią. Diskusijas vasario mėnesį tęsime drauge sukaimo ir miestobendruomenių atstovais, pasikviesime mokslininkus, teisininkus. Bendruomenės paruoš savo išvadas, suformuluoskonkrečius pasiūlymus, kuriuos pristatysLietuvos Respublikos Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komitete. Darbai pradėti, aktyvumas didelis, dirbsime ir toliau.
 
 Guoda Burokienė
Seimo valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto narė,
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga