Apie Tikėjimo metus ir piligriminius žygius

Kategorija:

Apie Tikėjimo metus ir piligriminius žygius

Lapkričio 23 dieną Kaišiadorių vyskupijos Alytaus dekanato šeimos centro ir Vilkaviškio vyskupijos Alytaus dekanato šeimos centro  organizuotas žygis Alytus – Pivašiūnai, skirtas tikėjimo metų pabaigai,  įvyko ir pavyko. Po visko, kas vyko šiais, Tikėjimo, metais, –Jaunimo dienų Kaune, piligriminių žygių ir kelionių, Pivašiūnų Švč. M. Marijos vainikavimo Popiežiškosiomis karūnomis Jubiliejinių iškilmių, – šis žygis Alytus-Pivašiūnai ir po jo vykusi naktinė adoracija Pivašiūnų šventovėje buvo tikra Dievo dovana Tikėjimo metų užbaigimo proga mums, jo dalyviams.

Kam keliaut į tolimas šalis, jei pabūti su bendraminčiais gali ir Lietuvoje

Dar vasario mėnesį, kai mąsčiau, ko tikrai norėčiau šiais metais (kvietė ir siūlė piligrimines keliones į tolimas šalis), prisiminiau seną, 2003 m., kai Birutė Žemaitytė su grupe keliavo į Vatikaną pro Pivašiūnus, neribotam laikui atidėtą svajonę keliauti pėsčiomis su piligrimais, pirmiausia Lietuvoje.  Tada  buvo maži vaikai, vėliau  sirgo mama, o šiemet pagaliau ši svajonė ėmė pildytis. 

Dar paaiškinsiu savo nuomonę apie keliones į tolimas šalis. Daug kur po užsienius yra keliavę mūsų kaimo jaunimas. Kad ir pernai, dvi mergiotės Ieva ir Akvilė važiavo į Naujų metų sutikimą su Taize bendruomene Romoje. Kai grįžo, klausiam visi – kas labiausiai patiko? Matė gi Romą, Vatikaną,...! Labiausiai patiko… kelionės draugai. Šiemet sūnus užsirašė važiuoti savanoriu į Taize Naujųjų metų sutikimą Strasbūre. Klausiu, jei labiausiai patiks kelionės draugai, tai kodėl negalit važiuot į Balbieriškį, kainuos, taigi, pigiau? Sako, į Strasbūrą ilgiau trunka (suprask - tas džiaugsmas).

Pirmą  žygį šiemet teko išbandyt neįprastai. Tai buvo naktinis žygis iš Kaišiadorių į Guronis kardinolo Sladkevičiaus įšventinimui kardinolu 25 metų sukakčiai paminėti. Tamsūs buvo laikai tada, 1988-aisiais, todėl ir žygis naktinis. Nueiti ten kaip ir netoli – sako, apie 12 km, bet nebuvau bandžius eiti pėsčiomis su grupe, tai abejojau savo jėgomis. Žinoma, su jaunimu nespėjau, be to, nežinojau paprastos taisyklės, kad jei sunku, reikia eiti grupės priekyje, o ne gale. Dalį kelionės ėjom geležinkeliu. Kai išgirdom atūžiantį traukinį, tai jausmas naktį buvo įspūdingas. Be to, baisu buvo užkliūti už pabėgio patamsy ir išsitėkšti ant akmenų skaldos. Simboliška, lyginant su tais sovietiniais laikais? Pabaigoje ėmė lynoti. Bet viskas baigėsi gerai, pasiekėm Guronių Rožinio slėpinių parką ir jo jaukią koplyčią.

Piligriminis žygis – atgaiva sielai

Į antrą žygį pakvietė Vilkaviškio vyskupijos Alytaus dekanato šeimos centro vadovė Rita Kaupinienė. Tai kasmetinis šilinių proga Šiaulių vyskupo organizuojamas piligriminis žygis Kryžių kalnas – Šiluva. Šiemet mes, 700 piligrimų, eidami meldėmės už taiką Sirijoje ir visame pasaulyje.  Reikėjo nueiti 70 km per tris dienas. Tai dar iš vakaro skambinau savo draugėms ir sakiau, kad bijau, neisiu, nes nenueisiu. Nes pėsčiom nevaikštau, visur važiuoju, esu ištižus ir jau 53 metų moteriškė. Jos, Danutė ir Rita nuramino, kad juk ten važiuoja automobilis iš paskos, jei ko, pavėžės.

Perspėju,  gryna apgavystė ta viltis, kad važiuosi. Nes niekas nevažiuoja, sarmata, gal nebent jei griūtum, ir įkeltų...

Žinoma, nelengva. Bet įveikėm laimingai ir didžiausias džiaugsmas ir buvo tas – kad gali. Daugiausia ėjo jaunimas, moksleivių klasės, vienas kitas iš vyresnių. Įdomu pabendraut su bendrakeleiviais. Begalę dalykų apie žygius išsiklausinėjom iš Kauno Jėzuitų gimnazijos žygeivių klubo vadovo. Pavyzdžiui, kad žymiai lengviau eiti žvyrkeliu arba gruntiniu keliuku, negu asfaltuotu.

Didelę kelio dalį meldėmės arba giedojom, vyskupas Eugenijus Bartulis giedojo, kai man vos kojos kilnojosi. Atrodė, kaip jis ne tik eina, bet dar ir gieda?  Nakvynės – palapinėse prie gražių ežerų, labai gerai talkino kariškiai – daiktus vežiojo, palapines statė ir maitinimą organizavo. O dar ir mūsų Rita, ko tik neturėjom,  atsargom naujokams buvo pasirūpinus.

Grįžau namo ir sakau namiškiams – buvau devintam dangui! Dukra Rimgailė, jai 15, šiemet nukeliavus du žygius: su ateitininkais ir su Varkalių stovyklos draugais (Kaišiadorių vyskupijos), sako, po piligriminio visada taip būna.

Piligriminis žygis – tai  atgaiva sielai! (Kažkodėl jei jau rūpinamės, tai tik kūnu).

Jei taip, tai kodėl to nepakartot dažniau, juk ne į Romą?

Piligriminis žygis šeimoms – nebrangi pramoga

Pasitarę su Rita ir su Danute (Danutė Vervečkienė – Eičiūnų skautų vadovė ir visokių idėjų siela), suplanavom žygelį per moksleivių atostogas Daugai – Pivašiūnai. Teko gerokai patyrinėt visus keliukus ir apylinkes, kur geriausia keliaut. Pavyzdžiui, jei net kelias, internete žiūrint, trumpiausias, tai nereiškia, kad neužsirausi ant šunų ir piktų šeimininkų. Asfaltuoto kelio vengėm. Išsirinkom labai vaizdingą maršrutą per Kančėnus, Bukaučiškes, Pivašiūnų geomorfologinį draustinį, apie 18 km. Kai neturi patirties – kankina nerimas dėl oro, kad nelytų, kad kas nors neatsitiktų. Baisoka net ir jaunimą įkalbinėt. Bet čia drąsi buvo Rita, paskutinę dieną susikvietus būrelį vaikų, ir Simas. Tai jauniausias vaikas mūsų šeimoje, penktokas. Sako, pakviečiau klasės draugus, bet neaiškinau kas ten bus, jiems paskui vis tiek patiks. Tėvelių sutikimai buvo. Surinkom 20 keliauninkų iš Daugų, Pivašiūnų, Butrimonių, Stakliškių ir Alytaus Šv. Angelų Sargų parapijų. Žygelis labai pavyko ir visiems patiko. Ypač įspūdingas Einoronių piliakalnis su avelėm ir ėriukais, toli matomais vaizdais. Gera buvo pabaiga – Mildos Stanevičienės pagaminti pietūs Pivašiūnų amatų centre ir jaunimo šv. Mišios Pivašiūnų šventovėje.

Daugelis problemų  išnyktų, jei turėtume daugiau tikėjimo

Bažnyčioj užsiminiau, kad sekantis žygis galėtų būti Alytus – Pivašiūnai Tikėjimo metų užbaigimui. Bet ne asfaltu, o laukų ir miško keliukais. Vėl visus baugino nerimas dėl oro. Kaip mažas vaikas vis lindau į orų svetainę kasdien po kelis kartus pasižiūrėt, koks gi bus oras lapkričio 23-ią. Atrodo, kad pats Dievulis juokėsi iš tokio nerimo ir tą ypatingą dieną oras buvo be vėjo, be lietaus, šiltas +9 C, tik  rūkas švelniai glostė visą kelią veidus ir kėlė kažkokį nerealų įspūdį.

Šeštadienio rytą, trumpai pasimeldę, Vilkaviškio vyskupijos piligrimai – Šv. Angelų Sargų bažnyčios šventoriuj, o Kaišiadorių vyskupijos – Šv. Liudviko bažnyčioj, 8 val. iš Alytaus pasukom trumpiausiu keliu į Venciūnus. Palydėjo ir palaimino Šv. Liudviko bažnyčios klebonas kun. Valdas Beleckas, Vilkaviškio vyskupijos Alytaus dekanas Šv. Angelų Sargų parapijos klebonas kun. Arūnas Užupis ir Kaišiadorių vyskupijos Alytaus dekanas Pivašiūnų klebonas mons. Vincas Baublys. Pivašiūnų klebonas  nemažą kelio dalį žygiavo kartu su mumis. Beje, tai jis mane įtikino, kad daugybė problemų Lietuvoje ir pasaulyje išsispręstų, jei būtų daugiau tikėjimo.

Lapkričio 23-ioji – Negimusio kūdikio diena, tą dieną, 1955 metais įteisinti abortai. Rita uždegė žvakutę nuo negimusio kūdikio kapelio Šv. Angelų Sargų šventoriuje, ir žibintą su ta ugnele pasikeisdami nešėm Pivašiūnų Marijai, kad ji prašytų savo sūnaus Jėzaus ją perkeisti į gyvybės šviesą.

Žygio iš Alytaus į Pivašiūnus nuotykiai ir patirtys

Venciūnuose mūsų jau laukė malonus koplyčios patarnautojas, suteikęs gražias ir tvarkingas patalpas ir karšto vandens pusryčiams. Pasidaliję sumuštiniais, ar kas ką turėjo, išgėrę arbatos, skubėjom į kelią.  Paskui kryžių, su tautine vėliava, giedodami  jaunimo giesmes, žygiavom pirmyn. Einant pro vieną namą išbėgo moteriškė, klausdama, kas mirė. Nuraminom, kad niekas nemirė, o čia piligrimai eina su kryžium į Pivašiūnus.

Prieš žygį kalbėjom su kaimo močiutėm, kadgi eidavo į Pivašiūnus iš visur, kas sekmadienis ar per atlaidus, iš Alytaus, Pivašiūnų, Nemajūnų, Aukštadvario, Daugų, Stakliškių, net Grendavės, ir dar basi. Juk automobiliais važinėjam kokius 50 metų, anksčiau gelbėjo kojos arba arkliai. Dabar jau bene visi pamiršę, kad kojas turi. Mano vyras Zenonas, gimęs 1960-ais, augęs kaime, kasdien į mokyklą eidavo 5 km bet kokiu oru pirmyn ir atgal. Ir negaliu skųstis, ištvermingas visokiuose reikaluose. Norėtųsi, kad ir vaikai nebijotų, būtų sveiki ir ištvermingi. Anais laikais galėjai ir į pakelės sodybas užsukti blogu oru. Panašu, kad ir ši gera tradicija – pagelbėti pakeleiviui - išnyko. Bijom vieni kitų.

Ties posūkiu į Kalesninkų girininkiją autobusėliu atvažiavo Vervečkų Akvilė su vaikais iš Stakliškių, kur ji mokina folkloro. Jie įsijungė vėliau, prieš 11 val., kad nebūtų per sunkus visos dienos žygis. Mūsiškiai iškart puola ieškot draugų jų tarpe.

Mums pasisekė, žinom, kad pietums pastogę gausim už Kalesnykų girios, Būdos kaime, pas Gintautą Videiką. Pivašiūnų klebonas rūpinosi kaip surasti mums šį prieglobstį. Atrodo, kad p. Gintautas dažnai žmonėms padeda, nes šiuose kraštuose visi  jį žino.

 Dar planuojant šį žygį norėjosi eiti pro ežerus Gilį, Nosą, Neveiglą... Galvojau, jei prieisim ežerus, bus proga kojas įmerkti, žinojau iš Šiluvos žygio, kaip tai atgaivina. Paskiau apsižiūrėjau, kad bus per toli, susidaro beveik 5 kilometrais toliau. Tai ežerų atsisakėm, bet vis tiek galvojau, kur čia radus kojas įmerkt. Pasukus į Videikų sodybą, žiūrim, kelią, kuriuo turim eit, upelis apsėmęs, po lietaus gal. Atsitiktinumas ar pagalba?.. Vyrai tuoj puolė autis, nes perneš vaikus basi, kiti iš akmenų sudėliojo brąstą, o mes su Rita nusiavėm, nes žinom, kaip šaltas vanduo gerai piligrimo kojoms.

Pietus pagamino Alytaus Šv. Angelų sargų parapijos Carito moterys, o finansavo Vilkaviškio vyskupijos Šeimos centras – ačiū už viską! O štai vienkartiniai indai liko automobilyje prie posūkio, už kokio puskilometrio, išsigandau, ką dabar reiks daryt? Bet nieko, Gintas Videika su  džipu greit nuvežė iki automobilių, susirinkau indus, maistą, termosus ir tuoj vėl atsidūrėm sodyboj.

Papietavom ir vėl į kelią. Einam per Skraičionis, dainuodami partizaniškas žygio dainas. Jau Simas bando skųstis, kad kojas skauda. Eik persiauk batus, arba gali pavažiuot su mašina, siūlau. Yra tokia taisyklė, kad kas 5-6 km reikia keisti batus, kad nepritrintų nuospaudų. Batus persiavė, bet važiuot nė už ką. Net Onutė Bogušinskienė, 78 metų mūsų žygio dalyvė, visą kelią nuėjo pėsčiom, ką kalbėt apie vaikus. Dar keliavo 76 metų Marytė iš Šv. Angelų Sargų, pavėžėti nereikėjo, labai gražiai vedė maldas;  75 metų - Jadvyga iš Alytaus Šv. Liudviko parapijos, tai ir ta stengėsi eiti pėsčiom, tik retkarčiais trumpai pavažiuodama. Įdomu buvo su visais pabendraut, išgirst neįtikėtinų gyvenimo istorijų.

Kojas pailsint reiktų dažniau. Čia sąlygų kaip ir nebuvo, gal kitam žygiui ne sezono metu (kai negali išsitiest ant žolės), rasim kokį kluoną?

Junčionys.  Čia mūsų jau laukia junčioniškės Vida Vrubliauskienė su dukra Laura ir bendruomenės pirmininkė Roma Šmigelskienė.  Jos ne tik vaišina saldainiais, bet ir paruošę kelionei palengvinti šiaurietiškas lazdas, kurias bendruomenė šiemet įsigijo. Tuoj visi matuojasi ir mokinasi kaip čia reikės eiti. Visi džiaugiasi, kad su lazdom lengviau ir sparčiau. P.Vida, p. Roma ir Laura palydi per Junčionis, mokindamos mus, nepatyrusius.

Temsta. Kazimierave iš lydinčio automobilio Donatas paduoda  deglus, kuriuos nešim iki Pivašiūnų. Ugnys naktyje atrodo įspūdingai. Ačiū Pivašiūnų klebonui, kad parūpino priemones. Rita perspėja, kaip rizikinga vaikams duoti deglus, tačiau  jie teikia tiek džiaugsmo, tai bent prašom, kad neišdykautų ir būtų atsargūs.

Pagaliau – Pivašiūnai! 17 valanda. Aikštelėje sukraunam į automobilį šiaurietiškas lazdas, nusirengiam apsaugines liemenes ir einam į bažnyčią. Čia mūsų laukia parapijiečiai, sveikinam vieni kitus, įveikę  nelengvą kelionę – daugiau kaip 30 kilometrų vėlų rudenį. Pagarbinam Švenčiausiąjį giesme ir malda,  skubam beauštančios vakarienės, kurią be jokio atlygio paruošė Eičiūnų šeimininkių šeimininkė Gražina Žiužnienė. Valgom ir giriam! Akvilė su 9-uoju ir 10-uoju gimtadieniu sveikina Osvaldą ir Tadą  iš Stakliškių ir po vakarienės su Stakliškių bei Butrimonių vaikais atsisveikinam, jų tėveliai prašė grįžti namo iki 18 val.

18 val. padėkos šv. Mišios Pivašiūnų bažnyčioje. Aukoja klebonas mons. Vincas Baublys, patarnauja Marijonas Grincevičius, Giedrius Leškevičius, gieda Eičiūnų jaunimo giesmininkai, vadovaujami Ievos.

Po Mišių – išstatomas Švenčiausias Sakramentas pagarbinimui per naktį. Du piligrimai – Onutė Bogušinskienė ir Vladas Dapkevičius po žygio  lieka budėti iki ryto su kitais parapijiečiais. Mūsų šeima, visi šeši, grįžtam namo, netrukus visi pavargę  užmiega, o man vis sukasi galvoje dienos kelionės įvykiai, matau, kad  nepavyks užmigt. 24 valanda. Rengiuosi ir važiuoju į Pivašiūnus.

Jau paskelbti Šeimos metai. Tikiu, nueisim ne vieną piligriminį šiais metais, kad būtų daugiau  tikėjimo ir vienybės šeimose.

Audronė Anušauskienė


Mano Krastas