Antanas Černeckis: per visą Rietavo savivaldos laikotarpį vyksta didžiuliai pokyčiai

Kategorija:

Miestas:
Antanas Černeckis: per visą Rietavo savivaldos laikotarpį vyksta didžiuliai pokyčiai
Gerbiamas mere, Rietavas ką tik atšventė 765-ąjį gimtadienį. Minint tokią sukaktį, kokios mintys Jums, jau 18 metų Rietavo savivaldybei vadovaujančiam žmogui, kyla?
Pirmiausia noriu pabrėžti, kad Rietavas yra senas, bet kartu ir jaunas Lietuvos miestas. Senas savo istorija, tradicijomis, gražiais darbais, Lietuvai svarbiomis datomis, o jaunas – nes nuolat keičiasi. Matome, kaip Rietavas
plečiasi, gražėja, kaip žmonės naujais sumanymais kuria miestą.
Kokiais darbais labiausiai džiaugiatės?
Per visą Rietavo savivaldos laikotarpį vyksta didžiuliai pokyčiai. Palyginti su 2000 metais, kai buvo įsteigta Rietavo savivaldybė, skirtumas kaip tarp nakties ir dienos. Ir keičiasi ne tik Rietavo miestas, bet ir Tverų miestelis ir visi savivaldybėje esantys kaimai ir kaimeliai. Tvarkomi keliai, gatvės, klojami šaligatviai, kuriasi kultūros ir vaikų dienos centrai, tvarkomas paveldas, neužmirštamas Oginskių palikimas. Užsimezgė graži draugystė su užsienio partneriais (Gulbenė, Kenčinas, Zarbekas, Karlshamnas), iš kurių daug patys mokomės ir kurie mokosi iš mūsų.
Grįžkime aštuoniolika metų atgal. Koks tada buvo Rietavas?
Rietavas visada turėjo patrauklumo ir šarmingumo. Jau tada buvo pradėtas paveldo, ypač Oginskių palikimo, gaivinimas. Čia gyveno daug aktyvių žmonių, turinčių tikslą labiau tvarkyti Rietavą, bet kol nebuvo savivaldybės, tuos norus buvo labai sunku įgyvendinti. Tačiau tuo metu ir Plungės rajonas, kuriam priklausė Rietavas, sunkiai vertėsi.
Nebuvo investicijų, nebuvo paramų. Per nepriklausomos Lietuvos pirmąjį dešimtmetį Rietave, be elektrinės šimtmečio paminėjimo surengimo, nieko daugiau ir nebuvo padaryta.
Tai dalyvaudamas pirmuosiuose Rietavo savivaldybės rinkimuose ir tikėjotės panašių pokyčių, kokiais šiandien džiaugiatės?
Jau prieš įkuriant Rietavo savivaldybę galvodavome, ką ir kaip reikėtų pakeisti. Buvo dalykų, kuriuos buvo galima nesunkiai padaryti, bet tik reikėjo daryti. Žinoma, ne viską, ką matai, kad labai paprastai galima sutvarkyti, realiai gali padaryti. Yra numatyta daugybė valstybės tvarkų ir reglamentų. Yra dalykų, kurie dideliame mieste nesunkiai
pritaikomi, bet mažame jie neįmanomi.
2015 m. Jūs tapote „Auksinės krivūlės“ riteriu, tad savivaldoje turite tikrai didelę patirtį. Kaip keičiasi savivalda? Pastaruoju metu vis dažniau tenka girdėti nusiskundimų, kad kalbose – regionų stiprinimas,
o realiame gyvenime – savivaldos mažinimas.
Be didelių analizių užtenka pasižiūrėti, kiek savivaldybės atlieka valstybinių funkcijų, o kiek savarankiškųjų. Tačiau ir savarankiškųjų funkcijų kiekis dar nerodo, kiek realiai esama savivaldos. Savarankiškosios funkcijos yra suvaržytos įvairiais reglamentais, kuriais privalu vadovautis. Ir niekur nuo jų nepabėgsi. Ir kuo toliau, tuo labiau viskas
reglamentuojama.
Kuriose vietose didžiausias savarankiškųjų funkcijų reglamentavimas?
Pirmiausia žeidžia mažėjantis pasitikėjimas savivalda, parodant, kad savivaldybėse dirba mažiau išmanantys žmonės, o esantys viršuje geriau žino, kaip viską reikia daryti. Augantis centralizavimas visose gyvenimo srityse ir kelia didžiausią rūpestį. Rajonuose gyvena vyresnio amžiaus žmonės, kurie nesuspėja koja kojon su naujomis technologijomis, tad spartus centralizavimas apsunkina jų gyvenimą. Bandymas tvarkyti centralizuotai niekada nedavė nieko gero.
Rietavo savivaldybė turi nemažai užsienio partnerių, su kuriais tikriausiai pasikalbate ir apie savivaldą. Kokia jų patirtis ir galbūt kai ką galima pritaikyti?
Man yra tekę dalyvauti savivaldybininkams skirtuose mokymuose Vokietijoje. Tie mokymai, nors vyko beveik prieš porą dešimtmečių, man padarė didžiausią įspūdį. Juose įgytas žinias ir šiandien dar kai kur pritaikau.
Bendraujant su partneriais taip pat nemažai praturtėjame. Labai artimai bendraujame su Zarbeko (Vokietija) ir Karlshamno (Švedija) savivaldybėmis. Ten labiau pasitikima savivalda. Mums dar daug ko reikia išmokti.
Lietuvos savivaldybių asociacija teikia nemažai pasiūlymų. Kaip į juos atsižvelgia centrinė valdžia?
Pastaruoju metu atsirado keistas ministerijų požiūris: kai kažkurioms funkcijoms ministerijos negali skirti lėšų, yra pasakoma, kad tegul savivaldybės finansuoja iš savo sutaupyto biudžeto. Tas sutaupymas yra mistinis.
Savivaldybių biudžetas taip pat kaip ir valstybės yra suplanuotas. Yra numatytos veiklos. Ir kai viduryje metų atsiranda reikalavimas iš savo biudžeto paremti dar kelias valstybines funkcijas, natūralus klausimas – iš kur begalima tų lėšų sutaupyti? Kad ir pastaruoju metu esama švietimo padėtis. Įvedus etatinį atlyginimą, mokytojų keltos problemos išspręstos. Mokyklų vadovybės, pagalbos specialistų atlyginimų koeficientai padidinti, o lėšos atlyginimams perkeltos ant savivaldybių pečių.
Arba kita problema – rajonuose nepakanka kvalifikuotų pagalbos specialistų. Nori prisikviesti kvalifikuotą specialistą, turi jam mokėti ir atitinkamą atlyginimą. Iš ko? O kur kultūros darbuotojų atlyginimai? Vėl kalbama, kad savivaldybės turi prisidėti. Tačiau savivaldybė nėra pelną generuojanti įmonė. Finansų ministerija suskaičiuoja, kiek mes galime
gauti pajamų, ir pagal tai mes planuojame veiklą.
O kaip savivaldybės biudžeto surinkimui atsiliepė nuo metų vidurio atsiradę darbo užmokesčio
apmokestinimo pakeitimai?
Kol kas planuoto pajamų surinkimo nepasiekiame. Tikimės, iki metų pabaigos surinksime numatytą sumą. Bet surinksime tiek, kiek suplanuota išlaidų. O iš kur gauti lėšų neplanuotoms išlaidoms? Kai atsiranda papildomos šimtatūkstantinės išlaidos, savivaldybę tai varo į kampą, tenka atsisakyti kai kurių savarankiškų programų. Tačiau metų pabaigoje net nebėra galimybių tai padaryti. Jei savivaldybė sąžiningai vykdo tai, ką yra susiplanavusi, papildomų lėšų ji negali turėti.
Manau, jei savivaldybėms atsiranda funkcija, kuriai nebuvo numatytas finansavimas, valstybė turėtų skirti finansavimą jai įgyvendinti. Tačiau papildomai atsiradusių funkcijų finansavimo permetimas ant savivaldybės pečių tampa tradicija, kurios centrinė valdžia nebenori keisti. Ir atsitinka taip, kad savivaldybei papildomais finansavimais pakrautas didžiulis vežimas, kurio patraukti jau nebėra kaip.
Tačiau žmonės net nesigilina, kad daug kas nuo savivaldybės nepriklauso. Jiems savivalda
– artimiausia valdžia, ir didžioji dalis gyventojų nesigręžioja į ministerijas.
Išties savivaldybė yra arčiausiai žmogaus, geriausiai matanti jo problemas, ir stengiamės jas spręsti. Atskirais atvejais tariamės su ministerijomis, Seimo nariais, kaip padėti žmogui. Juk savivaldybės tam ir esame, kad matydami realią padėtį perduotume tai aukštesnei valdžiai, kad būtų priimami sprendimai, panaikinantys įvairius apsunkinimus, kliūtis, kurių neturėtų būti. Tarp Vyriausybės ir savivaldybių neturi būti susipriešinimo. Nors kartais išryškėja nuostata,
kad valstybės funkcijos yra šventas dalykas, o savivaldybės – švelniai tariant, mažiau šventos. Juk jei sutaupome eurą kitą iš valstybės perduotų funkcijų, tas lėšas turime sugrąžinti į valstybės biudžetą, bet kai atsiranda nenumatytos išlaidos, pasakoma: jūs kaip nors iš savo sutaupytų lėšų darykite.
Prieš kurį laiką savivaldybių interesams ginti visos Vakarų Lietuvos savivaldybės telkėsi
į bendrą regioną. Kaip sekasi?
Šis regioninis susitelkimas susietas su ES paramos po 2020 metų skyrimu. Mūsų tikslas buvo pasakyti, kad regionai nėra tokio pat lygio, koks yra Vilnius. Mes investuotojų prašome, kad jie ateitų. Galbūt kai kam savivaldybių pastangos ir sudaromos verslui sąlygos ir keistai atrodo, bet šiandien yra tokia padėtis. Vilniui to nereikia daryti.
Susidaro įspūdis, kad dirbantiems Vilniuje sunku net suvokti rajonuose esančią padėtį. Kai išgirsti patarimą kažkuriai veiklai pasamdyti operatorių, kuris generuotų pelną ir dar mokesčius mokėtų, supranti, kad žmogus nesuvokia, kas vyksta provincijose. Deja, ir šiandien dar neaišku, ar Lietuva vienas regionas, ar du. Ką jau kalbėti apie tris ar
keturis regionus... Prieš kurį laiką Vidaus reikalų ministerija mus informavo, kad įregistruoti du regionai – Vilniaus regionas ir visa kita Lietuva, bet pasirodo, kad kol kas taip nėra, taigi šiuo klausimu labai daug neaiškumų.
Pastaruoju metu iš šeimų paimami šimtai vaikų. Kaip vertinate Vaiko teisių tarnybos perdavimą į Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pavaldumą?
Iš savivaldybių pavaldumo atėmus Vaiko teisių apsaugos tarnybą, savivaldybės nebeturi ir informacijos apie problemines šeimas. Anksčiau visi kartu ieškodavome galimybių, kaip padėti vaikui ir jo šeimai. Dabar bendraujama
įstatymais nustatyta forma. Tai nėra pats geriausias dalykas. Manau, reikėjo tą sistemą tobulinti savivaldos lygmeniu. Tačiau yra kaip yra, reikia ieškoti kitų bendradarbiavimo formų.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija daug vilčių puoselėjo prieš metus pradėjus steigti koordinatoriaus etatus savivaldybėse. Kokia šių specialistų nauda?
Sena išmintis: devynios auklės – vaikas be galvos. Kai atsiranda koordinatorius ant koordinatoriaus, kartais net nebeaišku, kuris kurį koordinuoja. Labai trūksta konkrečiai dirbančių specialistų. Ypač reikia psichologų, bet jų nėra. Reikia didesnės psichiatrų pagalbos. Reikia kvalifikuotų socialinių darbuotojų. Reikia daugiau dėmesio skirti specialistų parengimui ir jų kvalifikacijai. Dirbti su šeimomis nėra paprasta. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sugalvota pagalbos schema gal ir gera, bet iki jos realaus pritaikymo dar reikia daug padirbėti.
O gal čia esama specialistų mentaliteto problemų?
Mentalitetas yra toks, koks yra, bet yra daugybė trukdžių, kurie lyg akmenys pririšti prie kojų. Kad ir duomenų apsauga. Juk pastaruoju metu mes net negalime teikti vienas kitam daugelio sričių informacijos, kad galėtume kartu spręsti kylančias problemas.
Pabaigoje išvardykite tris reikšmingiausius, Jūsų manymu, šiais metais atliktus darbus.
Prie Rietavo gimnazijos pastatyta sporto salė. Prieš Kalėdas jau turėtų vykti įkurtuvės. Atnaujinti socialiniai būstai. Jie pritaikyti ir neįgaliesiems. Sutvarkyta nemažai vietinių ir regioninių kelių, įgyvendinti šeši apšvietimo projektai. Padaryta išties daug darbų, kurie iš pradžių atrodo sunkiai įveikiami, bet kai pradedi daryti, pamatai, kad viskas
padaroma.

Paskelbta "Savivaldybių  žinios" Nr.18

Mano Krastas