Andrius Almanis: „Reformas gali pateisinti tik vienas vienintelis tikslas – tais pačiais resursais pasiekti geresnių rezultatų“

Naujoji šalies valdžia pareiškė, kad pokyčiai neaplenks ir saugomų teritorijų. Tiesa, kol kas garsiau kalbama tik apie statybų saugomose teritorijose kontrolę, bet atsiranda siūlymų šiose teritorijose atlikti reviziją. Reikalingos ar nereikalingos pertvarkos saugomose teritorijos, jų reikšmę ir jose saugomas vertybes žurnalistė Genovaitė Paulikaitė kalbasi su Ventos regioninio parko direktoriumi Andriumi Almaniu.
Kuo ypatingas Ventos regioninis parkas ir kuo jis skiriasi nuo kitų tokį pat statusą turinčių vietovių?
Ventos regioninis parkas yra unikalus savo geologine sandara. Visoje Lietuvoje tik čia galima pamatyti paslaptingojo juros periodo uolienas, paliesti rankomis dinozaurų laikmečio gyvūnų liekanas – fosilijas. Papilės atodangos unikalios, turinčios pasaulinę mokslinę vertę. Čia galime aptikti prieš 200-150 mln. metų negilios jūros užutekyje susiklosčiusios nuosėdos. Ventos apylinkėse taip pat aptiktas didžiulio priešledynmečio ežero nuosėdų klodas, liudijantis apie rūstų klimatą ir tundros augmeniją, augusią čia prieš 80–30 tūkstančių metų.
Papilėje paskutines savo gyvenimo dienas leido lietuvių tautos žadintojas, istorikas ir rašytojas Simonas Daukantas. Tradicine architektūra išsiskiria Viekšniai. Viekšnių vaistinė – muziejus įdomus ne tik dėl viduje įrengtos ekspozicijos, bet ir savo architektūra – tai bene seniausias šiuose kraštuose medinis namas, statytas net XIX a. pradžioje. Viekšnių centre stovi vienintelis Lietuvoje visai šeimai pastatytas paminklas – Biržiškų šeimai.
Kokios naujienos laukia parko lankytojų šiais metais?
 
Šiais metais, kaip ir praeitais, mūsų parke bus organizuota visa eilė žygių – jie patiks ir tiems, kurie mėgsta šiaip gamta bei gražiais vaizdais pasigrožėti, ir tiems, kurie nori kažką konkrečiai sužinoti. Kiekvienais metais vyksta ir paleontologinės ekspedicijos, kurių metu galite surasti įvairiausių fosilijų, o kai kam, kas žino, gal net dinozauro kaulą pavyks aptikti. Kada jos konkrečiai vyks, sužinosite (kaip ir kitas mūsų naujienas), sekdami informaciją mūsų svetainėje www.ventosparkas.lt.
Šių metų rugsėjo 24 d. mūsų parkui, kaip ir absoliučiai daugumai kitų Lietuvos regioninių parkų, sukaks 25 metai. Ta proga, be abejonės, irgi vyks renginiai, apie kurios taip pat sužinosite, sekdami mūsų naujienas.
Saugomos teritorijos apipintos pačiomis įvairiausiomis istorijomis. O labiausiai, žinoma, kliūva parko vadovui ir darbuotojams neleidžiantiems kažką daryti, keliantiems kažkokius reikalavimus. Išties, kuo ypatingas saugomos teritorijos vadovo darbas?
Darbas saugomose teritorijose labai įdomus, galimybė praturtinti savo gyvenimą naujomis vertingomis žiniomis, įspūdžiais bei pažintimis su ypatingais žmonėmis yra neįkainojama. Konkrečiai darbas Ventos regioninio parko direkcijoje vertingas tuo, kad čia susipažinau su daugybe įdomių žmonių, apie kurių kiekvieną būtų galima knygą parašyti. Iš jų daug sužinojau ir išmokau.
Taip pat daug sužinojau apie mūsų krašto geologiją, juros periodą, kitus įdomius dalykus. Kuo labiau gilinies į kokį dalyką, tuo labiau įklimpsti, kaip sakoma – kuo gilyn į mišką, tuo daugiau medžių.
Na, o darbo kasdienybė, jos, be abejo, neišvengsi. Kartais iškyla nesusipratimų, kai kam pasirodžius, esą mes pernelyg griežtai spaudžiam ir neleidžiam kažkam kažko statyti ar remontuoti ar dar kažko daryti taip, kaip jis nori. Pasakysiu labai atvirai – apribojimai, susiję su saugomų teritorijų specifika, numatyti Lietuvos Respublikos įstatymuose ir kituose juridiniuose dokumentuose, tikrai minimalūs. Ir, jei kas nors negali ko nors daryti būtent taip, kaip jis yra sumanęs, nereiškia, kad to išvis neįmanoma padaryti. Tik – gal kiek mažiau, gal kitaip, gal kitoje vietoje, o svarbiausia – pagal įstatymus. Yra tokių žmonių, kurie nenori nė per nago juodymą keisti savo sumanymo, ir kaltina mus biurokratizmu. Mes kiekvienam žmogui paaiškiname, kodėl taip ar vienaip negalima daryti, bet tuo pačiu siūlome ir teisėtas alternatyvas. Dauguma žmonių diskutuoja, kol galų gale prieiname kokį nors kompromisą, bet kartais būna (retai, tiesa) ir taip, kad į kompromisą nenorima eiti, o vis tiek laikomasi savo pirminio įsitikinimo.
Yra nuomonė, kad gal vertėtų Lietuvai tapti vietove, į kurios išsaugojimą investuoja ES, ta gamta grožisi turtingi kitų šalių gyventojai ir kitose šalyse praturtėję lietuviai, tik gal dėl veiklų ribojimų reikėtų Lietuvai mokėti kompensacijas?
 
Apie tokią nuomonę girdžiu pirmą sykį. Tai įdomi mintis. Kaip suprantu, tai tarsi siūlymas padaryti Lietuvą Europos draustiniu. Abejoju, kad ES tinkamai kompensuotų galimus nuostolius. Tai tarsi graži utopija, bet gal verčiau žiūrėkime realybės. Manau, ir dabartinėje situacijoje mes saugome pakankamai nemažą teritoriją, tereikia tik puoselėti tai, ką jau esame pasiekę, ir stengtis tai gerinti.
Kaip vertinate valdančiosios daugumos sumanymą reformuoti saugomas teritorijas?
Permainos saugomose teritorijose, kaip ir visuose kituose valstybiniuose sektoriuose, būtinos. Klausimas tik – kokios? Yra gera lietuvių patarlė – gerais norais ir kelias į pragarą grįstas. Arba dar viena – devynis kartus pamatuok, dešimtą kirpk. Reformas gali pateisinti tik vienas vienintelis tikslas – tais pačiais resursais pasiekti geresnių rezultatų. Negali reformų tikslas būti mokos fondo sumažinimas arba įmonių skaičiaus sumažinimas, nes tie dalykai yra ne tikslas, o tik priemonės.
Kita vertus, funkcijų dubliavimo atsisakymas, kuris, kaip suprantu, ir bus vienas pagrindinių saugomų teritorijų reformos tikslų, tikrai siektinas. Betgi vėl – kaip ir kiek. Tarkim, statybų priežiūros perdavimas savivaldybėms iš vienos pusės – geras sumanymas – ir dėl atsakomybės išgryninimo, ir dėl tų pačių funkcijų dubliavimo panaikinimo. Iš kitos pusės – perdavus visiškai šią priežiūrą savivaldybėms, būtina užtikrinti atsakingų tarnautojų kompetenciją ir, kas dar svarbiau, saugomų teritorijų specifikos supratimą, t. y. tiems pareigūnams saugomų teritorijų reikalavimai turi tapti ne dar viena papildoma, gal kai kam net neįdomia funkcija, bet jiems priimtinu ir artimu darbu. Ar pavyks tai įgyvendinti? Labai tikiuosi.
Ilgametė vadovavimo valstybinei įmonei privalumas ar trūkumas, dėl kurio būtina įvesti kadencijas?
Jau pačiame Jūsų klausime tarsi slypi atsakymas. Ilgametė vadovavimo patirtis – tai ir privalumas, ir trūkumas tuo pačiu. Iš vienos pusės – vadovas vienoje vietoje pernelyg užsibuvęs nelabai jau ir tobulėja (tai natūralu), iš kitos pusės – jei būtų įteisintas ribotas kadencijų skaičius, tai tuo pačiu būtina pasirūpinti, kad po kadencijų pabaigos vadovas neliktų be jo kvalifikaciją atitinkančio darbo – dėl paprasčiausios priežasties – negalima valstybei švaistytis didžiausiu turtu – žmonėmis, o ypač vertingais.