Algimantas Jarutis: skonis – paprastume

Kategorija:

Miestas:
Algimantas Jarutis: skonis – paprastume
Sako, kad ne tik Kelmės, bet ir aplinkinių rajonų, Šiaulių miesto mėsos mėgėjai žino Laikšių kaime įsikūrusios individualios įmonės „Linolis“ gaminamą mėsos produkciją. Įmonės savininkas Algirdas Jarutis atviras – tik spėk gaminti, kolektyvai užsisako, kokių produktų jie nori, sūnus išvežioja. Ir savo sodyboje yra įrengęs parduotuvėlę, į kurią kelią žino nemenkas būrys pastovių pirkėjų. „Bet aš neskaičiuoju darbo valandų. Net ir vėlų vakarą man nėra sunku aptarnauti pirkėją. Juk čia pat gyvenu“, – paaiškina verslininkas.
Pasisekimą rinkoje, kaip mano A. Jarutis, lemia tai, kad jis naudoja tik mažuose ūkeliuose užaugintą kiaulieną. „Iš kompleksų neperku. Pas mus kiaulikė su uodega parvažiuoja, nes kompleksuose visos – be uodegų, – pasakoja įmonės savininkas. – Tačiau vis sunkiau nupirkti žmogaus užaugintą paršiuką. Žmonės kiaulių nebeaugina. Tai afrikinio kiaulių maro pasekmė. Taigi storesnius lašinius netolimoje ateityje galėsime tik prisiminti.“
Beje, A. Jaručio lašiniai spėjo ir Austrijoje pagarsėti. „Bendrauju su Austrijos verslininkais. Jie man labai padėjo steigiant mėsos perdirbimo cechą. Pas juos per Motinos dieną vyksta lašinių šventė. Pernai joje ir aš sudalyvavau. Ruošdamasis galvojau, kad užsidirbsiu, tad lašinių kilogramą nutariau po 8 eurus pardavinėti. Susisvarsčiau gabaliukais. Priklausomai nuo svorio, vienų gabaliukų kaina buvo 7, kitų – 8, trečių – 6 eurai. Susirašiau kainas, bet kai jas pamatė mano pažįstamas, pasakė: arba priekyje prirašai vienetuką, arba aš viską iš tavęs nuperku. Taip vietoj 8 atsirado 18, vietoj 7 – 17 eurų. Ir išpirko, – įspūdžiais dalijasi A. Jarutis. – Vyresni žmonės kalbėjo, kad iš Lietuvos atvežti mėsos gaminiai savo kvapu jiems vaikystę primena. Dabar ten daugiausia vytinta mėsa. Buvau nusivežęs didelį šviežiai rūkytą kumpį, tai austrai manęs teiravosi, kiek laiko jį vytinau.“
Be rūkytų gaminių „Linolis“ gamina ir įvairius konservus. „Pats kuriu receptus“, – sako verslininkas ir paaiškina, kad nenaudoja jokių priedų, kurių pilna prekybos tinkluose parduodamuose mėsos gaminiuose.
Jo įmonė teikia paslaugas ir gyventojams. Vieni atveža triušius, kiti – avinukus ir prašo konservus padaryti, kiti prašo lašinius, šoninę ar kumpiuką išrūkyti. Medžiotojai atveža žvėrieną. Tik tą dieną, kai tvarkoma žvėriena, kita mėsa neapdorojama.  „Jei nebūtų griežtų reikalavimų, palaida bala būtų, – pasiteiravus, ar Lietuvoje ne per griežti reikalavimai smulkiems gamintojams trumpai drūtai atsako A. Jarutis. Ir ima pasakoti apie dabartinio verslo kūrimą. Iš pradžių vertėsi statybą, prekiavo linoleumu, iš čia ir įmonės pavadinimas. Tačiau mažėjanti linoleumų paklausa skatino ieškoti naujų galimybių. Tada ir kilo mintis tėviškėje mėsos cechą atidaryti. Kūrė be jokios paramos, iš savo uždirbtų lėšų ir savo jėgomis.  „Pats plyteles klijavau. Dabar jau keičiu. Kur meistras klijuoja, visai kitoks vaizdas“, – nusijuokia svetingas šeimininkas.
Tiesa, mėsos perdirbimu užsiimantys Lietuvos verslininkai nelabai buvo linkę dalintis patirtimi, tad darė, kaip išmanė. Nusipirkęs pirmąjį, tuometiniu jo supratimu, labai didelį šaldytuvą, greitai pajuto, kad jo neužtenka. Nusipirko antrą, o dabar jau apie trečio pirkimą mąsto.
„Linolyje“ dirba devyni žmonės. Tarp jų triūsia ir iš Anglijos sugrįžęs jaunas vyriškis. Beje, ir paties A. Jaručio sūnus iš užsienio grįžo tėvui padėt. Tik dukra nesiskubina sugrįžti. „Ji man sako: tėvai, Lietuvoje mudu su vyru niekada tiek neuždirbtume“,  – paaiškina verslininkas ir priduria, kad šis verslas ir jį patį iš Šiaulių į tėviškę sugrąžino.
Algirdas Jarutis yra ir Laikšių seniūnaitijos seniūnaitis. Talkina bendruomenės veiklai. „Šventes rengiame. Vasarą vykstančioje žuvies šventėje sulaukiame svečių net tik iš visos Šaukėnų seniūnijos, kuriai mūsų kaimas priklauso, bet ir iš aplinkinių. Išverdu žuvienę. Turime valtį, kuria atplaukia vandenų valdovas. Anksčiau kaukių balius rengdavau. Su jubiliejais kaimo žmones sveikiname. Prieš kelerius metus buvusioje pirtyje įsirengėme jaukius bendruomenės  namus. Per renginius aukojame namų išlaikymui, bendruomenės veiklai, – su entuziazmu apie visuomeninę veiklą pasakoja Algirdas ir čia pat paaiškina. – Mėgstu pajuokauti,  mėgstu bendrauti. Žinoma, visų kaimo gyventojų niekaip nesukviesi, kad ir ką bedarysi. Yra tokių, kurie niekur neina: ką aš ten veiksiu, juk nėra jokios naudos. Žinau kiekvieną kaimo gyventoją. Yra tokių, kurie nuo pašalpos iki pašalpos gyvena. Jei šiandien reikėtų surasti darbuotojų įmonei, sunkiai sektųsi. Tie kurie nori dirbti, susiranda. Dalis žmonių į Šiaulius dirbti važinėja.“

Genovaitė Paulikaitė

Mano Krastas