Martynas Budraitis: ar mūsų laisvė per tris dešimtis metų netapo retorinė?

Trisdešimt metų – tai įprasta vieno sociopolitinio ciklo trukmė. Tiek gyvavo pirmoji mūsų nepriklausomybė, tiek truko Šaltasis karas, o kartu su juo – ir ekonominio pakilimo trisdešimtmetis Europoje. Cikliškumo nesuardė ir neoliberalizmo era, kuri su trenksmu užsibaigė 2008-ųjų pasauline finansų krize.
Šiandien mums labiausiai rūpi tos trys dešimtys metų nuo 1990-ųjų kovo 11-osios, kuri, pasak šviesaus atminimo Leonido Donskio, mus ištiko staiga – be ilgų uvertiūrų, kaip stebuklas. Būtent per juos mokėmės pažinti tai, kas yra laisvė ir kas ji nėra. Mokėmės diskutuoti ir rasti drąsos išsakyti savo nuomonę net tada, kai atsiduriame priešinguose diskusijos poliuose, elegantiškai priimti kito žmogaus nuomonę, poziciją, empatiškai suvokti jo istoriją ir pasaulėžiūrą. Mokėmės kelti klausimus ir ieškoti atsakymų. Susiorientuoti mus užklupusiuose begaliniuose laisvų pasirinkimų labirintuose.
Tad šiandien, žengdami į 80-ąjį sezoną, norime paklausti – ar mūsų laisvė per tris dešimtis metų netapo retorinė? Ar begalė pasirinkimų ir nenoras rinktis aiškios idėjos, konkrečios pozicijos nėra šių dienų ideologija? Ar, bėgdami nuo vienos ideologijos, neatsidūrėme kitos ideologijos gniaužtuose? Šita naujoji ideologija, pasižyminti moralinių dilemų vengimu ir reikalavimu turėti vieną bendrą istorinę tiesą, kurią be išlygų priimtų visi Lietuvos gyventojai, pastatyta ant baimės pamato. Baimės galvoti, rinktis tai, kas svarbu, baimės išsakyti savo nuomonę, jei ji prieštarauja tam, kam pritaria dauguma. Nes jei turėsi drąsos atvirai sakyti, ką galvoji, rizikuoji būti nulinčiuotas – internetiniuose komentaruose, tekstuose, televizijoje, radijuje, tinklalaidėse, tapsi patyčių objektu memuose, gifuose ir internetiniame folklore. Per trisdešimt metų gerai įvaldėme raganų medžioklės ir linčiavimo meną, kuris puikiai palaiko modernaus baudžiauninko sindromą.
Vienas garsiausių Vilniaus filosofų ir mąstytojų – Vilniaus Gaonas Elijas ben Saliamonas Zalmanas – sukūrė labai efektyvią švietimo sistemą, kurios pagrindas buvo užduoti teisingą klausimą. Tuo jis Vilnių išgarsino visame pasaulyje. Šiandieninė mūsų visuomenės problema – bandymai nutildyti nepatogius klausimus, užčiaupti ramybės drumstėjus. Tuomet kitiems, kurie turi klausimų, parodoma, kad tiesa jau seniai atrasta ir nekvestionuojama, o abejojantiems tariamai visiems priimtinomis dogmomis gresia susidorojimas viešojoje erdvėje. Ši baimė apvagia mus, atimdama tai, už ką kovojome, – laisvę ieškoti atsakymų.
Tad šį sezoną kviečiame žiūrėti spektaklius ir diskutuoti priimant skirtingus požiūrius, nesiekiant jų suniveliuoti į vieną nedalomą tiesą. Kviečiame diskutuoti apie moralinio pasirinkimo dilemas, iškylančias vykstant tektoniniams lūžiams visuomenės sąmonėje, tokiems kaip neseniai mus ištikusi diskusija apie naujai brėžiamas ribas vyrų ir moterų santykių, galios ir negalios, sistemos ir asmens, viešumo ir privatumo erdvėje. Gal vis dėlto mūsų visuomenė, kurios apčiuopiamą dalį dabar jau sudaro ir po Nepriklausomybės gimusi karta, gali turėti skirtingus požiūrius, bet kartu išvengti žeidžiančių konfliktų ir manipuliacijų?

Martynas Budraitis
Lietuvos nacionalinio dramos teatro generalinis direktorius