7 įkvepiančios vilniečių senjorų istorijos, nustebinsiančios ir jaunimą

Senjorai, kurie visą pensiją paskiria miesto parko tvarkymui, išvežioja maistą po Vilnių nepasiturintiems miestiečiams arba kopia į ugnikalnius Indonezijoje – skamba kaip Lietuvos senjorams nebūdingos istorijos? Bet tai yra aktyvių optimistų vilniečių gyvenimas. Septyni jaunatviški Vilniaus senjorai Tarptautinės pagyvenusių žmonių dienos proga rodo pavyzdį, kokia įdomia ir aktyvia veikla galima užsiimti, ir dalinasi savo istorijomis, kurias papasakojo Vilniaus mero kabinete.

„Vilnius yra jaunas miestas, tačiau jis turi tapti ir dar jaunatviškesniu. Ir čia mums pavyzdį rodo senjorai. Pasikviečiau pokalbiui keletą senjorų – kad padėkočiau už jų darbus bei įkvėpimą, kad visi pamatytų, kiek galima nuveikti būnant garbaus amžiaus. Esu tikras, kad net jaunimas gali pavydėti tokio aktyvumo – suskaičiuokite, kiek veiklų užsiima kiekvienas iš šių vilniečių, ir galbūt jus pačius tai įkvėps paieškoti naujų savirealizacijos formų", – sakė Vilniaus meras Remigijus Šimašius.

Be veiklos nenusėdintis saulės vaikas: Emilija Ona Skrebienė (76 m. Lazdynų gyventoja)
 
Emilija Ona jau beveik dešimtmetį aktyviai dalyvauja senjorų klube prie Lietuvos Raudonojo kryžiaus. 2011 m. kartu su dar keliais senjorais vyko į Varną Bulgarijoje ir visą mėnesį lankė senelių namus ir neįgaliųjų įstaigas. Dalyvauja visuose klubo renginiuose, jų metu labai mėgsta deklamuoti eilėraščius, skaito paskaitas per valstybines šventes, dainuoja Bočių chore. Taip pat yra įsitraukusi į pagyvenusių žmonių asociacijos bei Pilaitės dienos centro veiklą. „Lietuvoje yra trijų tipų senjorai. Pirmieji – senjorai, kuriems nieko neužtenka ir kurie skundžiasi nuolatiniu stygiumi. Antrieji – senjorai vergai, kurie pusę gyvenimo augino savo vaikus, o kitą pusę augina anūkus. Tretieji senjorai – aktyvūs, visur dalyvauja, keliauja (ir ne tik Lietuvoje). Tokius senjorus aš vadina saulės vaikais”, – sako p. Emilija, ir priduria, kad būtent taip ji pati ir jaučiasi – saulės vaiku.
 
Tvarko parką savo jėgomis ir lėšomis: Algirdas Antanas Misiūnas (85 m. Pavilnio gyventojas)
 
Algirdas Antanas jau dešimtmetį savo lėšomis tvarko Pavilnio regioninį parką, kuris yra prie jo namų. „Buvau tremtinių sąraše, tačiau pasisekė ir į Sibirą išvežtas nebuvau. Tačiau dabar prie įprastos pensijos gaunu dar ir rezistento pensiją, todėl visą ją skiriu miestui – tvarkau parką. Skaičiavau, kad per kelerius metus jau susidarė 6000 eurų, tikiuosi, kad bus ir 10 000 eurų. Prie parko gyvena ir mano anūkas, kuris jau įsipareigojo po manęs pratęsti mano darbą,” – pasakoja p. Antanas. Artimiausiuose Antano planuose – meilės skulptūros pastatymas parkelyje – tam, kad įkvėptų į parką atėjusias poras. „Kad vaikučių daugiau būtų,” – juokauja p. Antanas, ir priduria, kad visas problemas galima išspręsti paprastais sprendimais: „Pas kalvį užsakiau metalinį užrašą: „Mylėkime savo gamtą kaip savo namus”. Buvo šiukšlinama parke – nuėmiau šiukšlinę, žmonės tiesiog nebemeta šiukšlių ir čia tapo švaru”.
 
Jau 30 metų prižiūri seniausias Vilniaus kapines: Alicija Klimaševska (82 m. Žirmūnų gyventoja)
 
Save lenke laikanti, bet puikiai be akcento lietuviškai kalbanti p. Alicija jau 30 metų savanoriškai tvarko Rasų kapines. Ilgą laiką buvo visuomeninės Rasų kapinių draugijos pirmininkė, dabar ji yra Garbės pirmininkė, tačiau veiklos neapleido. „Kapinės senos, priežiūros reikalauja daug, todėl kad ir kiek stengdavomės, visko sutvarkyti nepajėgdavome – džiaugiuosi, kad savivaldybė pradėjo Rasų kapinių tvarkymą. O mes ir toliau tęsime jų priežiūrą,” – sako p. Alicija, kuri už šią veiklą jau apdovanota Šv. Kristoforo statulėle. „Labai didžiuojuosi šiuo apdovanojimu – esu gavusi daug įvertinimų, bet kaip vilnietei man šis įvertinimas – pats svarbiausias”.
 
Į gamtą ir kalnus išvedė tūkstančius žmonių: Algimantas Jucevičius (76 m. Senamiesčio gyventojas)
 
Poną Algimantą žino visi, kurie bent kiek aktyviau leidžia laisvalaikį. Lietuvos keliautojų klubo pirmininkas jau daugiau nei 30 metų kiekvieną žiemos savaitgalį organizuoja kelių valandų „Snaigės žygius” po Vilniaus apylinkes, jau 25 metus Mokytojų namuose rengia paskaitas „Pažinkime Vilnių”, artimiausiu metu organizuos ciklą „Pažinimo keliai iš Vilniaus”. „Mano tikslas – suteikti vilniečiams žinias, kad visi pabūtų gamtoje, būtų aktyvūs, pailsėtų nuo sėdėjimo ant sofos prieš televizorių,” – sako p. Algimantas, kuris už savo veiklą jau apdovanotas Šv. Kristoforo statulėle.
 
Dangaus gerbėja, kurios žmonės nenori paleisti: Algimanta Arbačiauskienė (81 m. Antakalnio gyventoja)

Ponia Algimanta buvo aktyvi sklandytoja, jau daug metų yra namo bendrijos pirmininkė. Garbus amžius jai netrukdo rūpintis gyventojų interesais ir tai daryti su nuoširdumu – būtent dėl to Bendrijos gyventojai nenori paleisti jos iš šių pareigų. „Kiek reikės, tiek būsiu”. – sako p. Algimanta.
 
Stabdo nusikalstamumą ir padeda bendruomenei: Algirdas Šareika (71 m. Pašilaičių gyventojas)
 
Fizikas, seniūnaitis, sąjungos „Stabdyk nusikalstamumą”, namo bendrijos pirmininkas, rengiantis bendruomenės šventes. „Su gyventojais daug problemų, bet visos iki vienos  išsprendžiamos. Kai miestas tvarkosi, norisi dar labiau prie to prisidėti. Manęs, kaip bendrijos pirmininko, dabar klausė – „Kodėl čia šaligatvius prie mūsų namų sutvarkė, gal dėl popiežiaus vizito?” – Ne, sakau, tiesiog pagaliau miestą tvarkyti pradėjo!” – sako p. Algirdas.
 
Dūzgiantis su medumi po miestą lyg bitė: Audris Smilgevičius (81 m. Antakalnio gyventojas)
 
Prieš 14 metų Maltos ordino savanoriu tapęs p. Audris išvežioja Maltiečių sriubą į namus vargingiau gyvenantiems vilniečiams. Šiuo metu kas savaitę tokių vilniečių prižiūri 20, bet apskritai žmonių, kuriems pristato maistą, daugiau kaip 100. Iš jo globotų vilniečių 22 jau iškeliavę Anapilin. „Vilnių žinau kaip taksistas, nes visur tenka važinėti. Labiausiai padedame tiems, kam sunkiausia judėti. Liftų juk penkiaaukščiuose nėra, todėl tenka ir man į penktą aukštą laiptais maišus su maistu tempti. Užtat gal tai ir padėjo pernai Indonezijoje įkopti į tris ugnikalnius.” – pasakoja p. Audris.