Eglė Mažulytė: traumas išgyvenę seneliai jaunajai kartai suteikė stiprybės

Kategorija:

Miestas:
 Eglė Mažulytė: traumas išgyvenę seneliai jaunajai kartai suteikė stiprybės
Sovietmetis mūsų seneliams bei tėvams „padovanojo“ didžiulę trauminę patirtį, kurios neigiami padariniai atsispindi šiuolaikinio jaunimo psichologijoje – dėl to jaunas žmogus yra labiau įsitempęs, nerimastingas, dažniau serga depresija. Visa tai, ką perskaitėte ką tik – viso labo socialinis stereotipas, kurį sulaužė Vilniaus universiteto doktorantės Eglė Mažulytės-Rašytinės atliktas tyrimas apie ilgalaikius šeimos istorinių traumų (t. y. sovietinių politinių represijų) psichologinius padarinius vėlesnėms kartoms.
 
„Tyrimas parodė, jog asmenys, kurių šeimoje būta istorinių traumų patirties, pasižymi didesne psichologinė  gerove, jie yra optimistiškesni, viltingiau vertina ateitį“, – netikėtas tyrimo išvadas podkastui „Yra racijos“ atskleidė E. Mažulytė.
 
Dažniausiai yra kalbama apie tai, kaip sovietmetis paveikė mūsų prosenelius, senelius ir tėvus. O kokią įtaka šis laikotarpis padarė mūsų, jaunajai kartai, asmeniškai neišgyvenusiai sovietinių represijų?
 
Įdomu tai, kad istorinių traumų neigiami psichologiniai padariniai gali būti perduodami iš kartos į kartą ir juntami tų, kurie patys tiesioginio traumavimo nepatyrė. Tačiau vertinant ne pavienius atvejus, o atliktų tyrimų, pavyzdžiui, apie holokaustą, rezultatų daugumą, pasirodė, kad iš principo jaunoji karta nepasižymi išskirtiniais psichologiniais sunkumais. Mūsų tyrimo rezultatai teigė visai ką kita – jaunimas, augęs nukentėjusioje nuo sovietinių represijų šeimoje, yra psichologiškai atsparesnis.  Gali būti, kad jie semiasi stiprybės iš savo šeimos istorijų, kurios liudija tai, kad nepaisant skaudžiausių išgyvenimų – tremties, įkalinimų, kankinimų – seneliai ir tėvai sugebėjo prisitaikyti, sukurti šeimą ir svarbiausia, sukurti ją sėkmingai. Taip, yra žmonių, kurie yra stipriai paveikti šeimos istorinių traumų, bet tokių nėra dauguma. Mokslininkai, žurnalistai, visuomenės veikėjai dažnai susitelkia į neigiamus pavyzdžius, nepaisydami to, jog jie yra retesni. Itin mažai kalbama apie tai, jog žmogus iš esmės yra labai atsparus. Juk ir mūsų seneliai, proseneliai žiaurios priespaudos akivaizdoje išgyvendavo metų metus. Žmonės sugeba išgyventi išties siaubingus dalykus ir atranda jėgų atsitiesti.
 
Koks tyrimas buvo vykdytas, kad išsiaiškintumėte jų protėvių trauminių patirčių poveikį jaunimui?
Darėme plataus masto apklausas visoje Lietuvoje, stengėmės apklausti kuo daugiau gyventojų. Pirmiausia, klausėme žmonių, ar jų šeimos nariai apskritai yra patyrę represijų, klausėme apie tėvus ir senelius. Apie kiekvieną iš jų prašėme papasakoti detaliau – ar senelis buvo tremtinys, ar močiutė buvo politinė kalinė ir pan. Tokiu būdu stengėmės sužinoti, ką ir kiek žmogus žino apie savo šeimos istoriją. Vertinome apklaustųjų savijautą, psichologinį atsparumą, asmeninius išgyvenimus. Tyrimas parodė, jog asmenys, kurių šeimoje būta istorinių traumų patirties, pasižymi didesne psichologine gerove, jie yra optimistiškesni, viltingiau vertina ateitį.
 
Bet vis dėlto, Lietuvoje sergamumas psichinėmis ligomis, ypač depresija, yra itin didelis. Jauni žmonės taip pat susiduria su įvairiais nerimo sutrikimais. Ar šiai tendencijai mūsų prosenelių ir tėvų patirti sukrėtimai neturi jokios įtakos?
 
Kalbant apie depresiją, neįmanoma išskirti vienos šios ligos priežasties. Įvairūs tiek genetiniai, tiek aplinkos faktoriai gali nulemti šio sutrikimo išsivystymą. Negalime sakyti, jog depresija žmogus susirgo būtent dėl to, nes kažkada jo seneliai kalėjo lageryje. Gali atrodyti, jog mūsų seneliai buvo psichologiškai stipresni, kai tuo tarpu jaunosios kartos atstovai nerimauja dėl  iš pažiūros smulkmenų, tačiau tai nereiškia, jog mes, atsidūrę ties išgyvenimo riba nesugebėtume prisitaikyti.
 
Kaip manote, kodėl tyrimo rezultatai pasirodė esantys būtent tokie?
 
Vienas svarbiausių apsauginių veiksnių, kuris prisideda prie vėlesnių kartų psichologinio atsparumo, yra asmens tapatinimas su savo šeimos istorija – kiek žmogus nori sužinoti apie savo šaknis, kiek jis yra linkęs dalytis su kitais apie savo šeimos istorija, kiek tam žmogui pačiam yra svarbi šeimos istorija suvokiant save. Mūsų tyrimas parodė, jog kuo labiau žmogus tapatinasi su šeimos istorija, kurioje yra trauminių patirčių, tuo didesnis jo psichologinis atsparumas.
 
Tačiau ne visi jauni žmonės linkę kalbėti apie jų tėvų ar senelių praeitį. Ar galima spėti, jog tie, kurie tos praeities nežino, išgyvens sunkumus labiau?
 
Šeimos istorijos žinojimas yra svarbus nepriklausomai nuo to, kiek ta praeitis yra žiauri. Šis žinojimas gali prisidėti prie psichologinio atsparumo vystymosi. Moksliniai tyrimai įrodė, jog šeimos istorijos paslaptys itin neigiamai veikia vėlesnių kartų psichologinę savijautą. Tada, kai vaikai nežino, ką iš tikrųjų patyrė jų tėvai ar seneliai, istorijos naratyvą jie patys lipdo iš įtarimų, nuogirdų ir vaizduotės. O vaizduotė, kaip žinome, gali nupiešti labai iškreiptą vaizdą. Tokie „tylos sąmokslai“ šeimoje prisideda prie to, kad psichologiniai sunkumai, gali būti perduodami iš kartos į kartą. Laimei, mūsų tyrimas parodė, jog Lietuvoje sovietines politines represijas išgyvenusios šeimos dažniau kalba apie traumines patirtis, tad tikėtina, jog tokių paslapčių ir yra mažiau.
 
Kaip vyksta asmens tapatinimas su šeima?
 
Svarbūs yra ne tik šeimos pokalbiai, bet ir tai, kaip tie pokalbiai vyksta. Jeigu šeimoje apie prisiminimus ir išgyvenimus kalbama su pasididžiavimu, tai natūralu, jog tai įkvėpia ir jaunuosius klausytojus. Dar svarbesnė pokalbio vyksmo dalis yra liūdesio raiška – didesnis liūdesio reiškimas liudija šeimos gebėjimą priimti tai, kas vyko praeityje, ir gyventi toliau, pripažįstant skaudžias traumines patirtis. Galima svarstyti, kad liūdesys padeda suvokti tų išgyvenimų „svorį“, jų prasmingumą – visa tai sukuria biografinį šeimos istorijos naratyvą, kurį kiekvienas iš tos šeimos narių gali vadinti savu.
 
Galima sakyti, jog seneliai ir tėvai įskiepijo tam tikrą imunitetą?
 
Anksčiau Lietuvoje atlikti tyrimai parodė, jog tie žmonės, kurie išgyveno sovietines represijas, iki šiol turi tam tikrų psichologinių sunkumų. Jie juos išgyvena net ir dabar, nepriklausomybės laikais. Bet svarbiausia tai, jog esant reikiamybei mūsų seneliai ir tėvai prisitaikė prie sudėtingų sąlygų, o tai ir įrodo jų stiprybę. Populiaru manyti, jog tam tikros gyvenimo problemos yra nulemtos praeitų kartų patirtų išgyvenimų, tačiau mūsų tyrimas parodė, jog politines represijas patyrusių šeimų palikuonys geba netgi sklandžiau tvarkytis su gyvenimiškais sunkumais.
 
Kuo dar išsiskiria tos šeimos, kuriose būta trauminės patirties?
 
Trauminės patirties turintiems asmenims svarbesnių vertybių yra šeima. Kai buvo apklausiami patys nukentėjusieji, paaiškėjo, jog jų šeimose pasitaikė daug mažiau skyrybų, ten nuolat pabrėžiamas šeimos artumas, jų pokalbiai apie Lietuvos istoriją yra dažnesni. Pastebėta, jog nukentėjusių šeimų vaikai patiria mažiau perdėtos globos iš mamos pusės. O tai yra gerai, nes perdėta tėvų psichologinė kontrolė trukdo sėkmingai vaiko raidai. Taip pat išryškėjo didesnis tėčio rūpestingumas. Tokiose šeimose dažniau meldžiamasi, vaikai drąsiai kreipiasi į savo tėvus ar draugus ir nebijo paprašyti jų pagalbos, jiems yra svarbu būti artimo socialinio rato dalyviais. Įdomu tai, jog asmenys, kurių šeimoje būta susidūrimų su trauminėmis patirtimis, patys gyvenime susiduria su daugiau iššūkių. Laimei, jie dėl to nesijaučia blogiau, priešingai, geba sėkmingai su jais susidoroti. Tai nereiškia, jog jie nereaguoja į tuos sunkumus, tiesiog jiems lengviau atrasti būdų, kaip su tuo susitvarkyti.
 
Kaip manote, ar mūsų karta, kuri nepatyrė represijų, sugebės išlaikyti šeimos istorijos tęstinumą ir perduoti tai savo atžaloms?
 
Manau, kad jeigu dabartiniam jaunimui tai yra svarbu, tada tai bus perduota jų vaikams ir jų vaikų vaikams. Viskas priklauso nuo to, kiek asmeniui yra svarbu save suvokti kaip visos didelės šeimos dalį. Jeigu svarbu, tai, greičiausiai, tie šeimos pokalbiai tęsis. Tada bus perduotos tos pačios vertybės, stiprybė ir taip formuosis psichologinis atsparumas. Visiems norėtųsi palinkėti domėtis šeimos istorija, kalbėtis. Liūdnos istorijos taip pat yra svarbios, o skaudi patirtis suteikia stiprybės ir pasitikėjimo.

Gabija Kavaliauskaitė

Mano Krastas