Ech, laikinoji sostinė


Miestas:
 Ech, laikinoji sostinė
Esu kaunietis, net ir šiandien negyvenu Vilniuje. Tik dirbu. Juokaudamas sakau, kad tai tikėjimas, kad taip jau bus iki pačios paskutinės gyvenimo dienos. Ne todėl, kad Vilnius blogas, o todėl, kad Kaunas yra Kaunas.
 
Šis miestas turi savąją aurą. Tai – laikinoji sostinė. Tarpukario Lietuvos niekaip neįsivaizduosi be Kauno ir jo, kaip laikinosios sostinės, realijų. Juk lietuviai žadėjo be Vilniaus nenurimti, bet turėjo Kauną. Vilnius visada Lietuvoje laikomas ne tik Lietuvos dalimi, bet ir sostine, nors, tiesą sakant, vienintelė pasaulio valstybė tarpukaryje tą pripažinus buvo... Sovietų Sąjunga. Net broliai latviai į mūsų situaciją žiūrėjo pragmatiškai ir Vilnių lenkams „atidavė“. Net ir šiandien, važiuojantys iš Rygos Lietuvos pusėn, mato kelio ženklus daugiausiai vedančius į... Kauną.
 
Laikinoji sostinė yra visai natūralus politinis reiškinys. Galima priskaičiuoti dešimtis šalių, kurios dėl karų, separatizmo, tautinio apsisprendimo, turėjo savo laikinąsias sostines. Tarp jų būta ir logiškų, ir kurioziškų atvejų.
 
Laikinumas, aišku, pagrindinis tokios sostinės epitetas, o laikinumas neretai karų ir perversmų palydovas.
 
1941 metais, Vokiečiams priartėjus prie Maskvos, SSSR vadovybė buvo numačiusi bent kelias alternatyvias sostines. Spalio mėnesį dalis administracijos jau buvo evakuota į Kuibiševą (Samarą). Ten turėjo kurtis sovietinė biurokratija. Industrine sostine turėjo tapti Sverdlovskas (Jekaterinburgas), būtent čia Urale ir buvo koncentruojama sunkioji pramonė. Kazanėje turėjo įsikurti mokslinės įstaigos, o Tiumenėje – kultūra. Nors taip neįvyko, pats Maskvos išskirstymo faktas įdomus. Pilietinio karo Rusijoje metu „baltųjų“ generolas Kolčakas Rusijos laikinąja Rusijos sostine buvo paskelbęs Omską. O galiausiai šiandien kuri Rusijos sostinė tikroji, kuri laikinoji – Maskva ar Sankt Peterburgas? Juk bolševikai laikinai perkėlė sostinę į Maskvą jau minėto pilietinio karo metu, tačiau atgal taip ir negrąžino.
 
Sovietai nebuvo vieninteliai. Suomiai, vadinamojo Žiemos karo metu buvo susirengę evakuoti sostinę į Kauhajoki miestelį kur kas šiauriau Helsinkio.
 
Ne vieną sostinę turėjo ir įvairios pilietiname kare besikaunančios Kinijos grupuotės. Kinijos Respublikos vyriausybė, vis dar pretenduojanti atstovauti visai Kinijai, šiandien reziduoja Taivanio saloje esančiame Taipėjuje. Pekinas jai neprieinamas, nors vienu metu Kinijos sostine buvo laikomas ir Nankino miestas. Pilietinį karą Kinijos Respublika pralaimėjo komunistams, kurie įsikūrė Pekine. Tad Taipėjus – tai laikinoji Kinijos Respublikos sostinė. Šiaip jau kinų kalboje Pekinas reiškia Šiaurinę sostinę. Jis yra kiek nuošaliau nuo tankiausiai apgyvendintų Kinijos sričių.
 
Laikinoji sostinė – pralaiminčių palydovas. Ispanų pilietiniame kare 1936-1939 metais respublikonai, apleidę Madridą, iš pradžių sostinę perkėlė į Valensiją, o galiausiai – Barseloną. Gi generolo Franco laikinąja sostine, nepavykus greitai užimti Madrido, buvo nedidelis Burgoso miestas šalies šiaurėje. Laikinumas yra didžiausias pastovumas. Kažin, ar Vilnius būtų grįžęs Lietuvai, jei ne nelemtas Antrasis pasaulinis. Vilnių atgavome. Nesame vieninteliai. Pagal Šiaurės Korėjos konstituciją šalies sostinė yra Seulas, o Phenjanas – tik laikinas stabtelėjimas. Netrumpas, kaip regis...
 
Tai tik maža dalis įvairių laikinųjų sostinių, kurių dauguma šiandien gal net pasimiršo. Tačiau yra pasaulyje iš viso pamirštų valstybių ir „valstybių“.
 
Vakarų Sacharos didžiąją dalį kontroliuoja Marokas ir administracinis teritorijos centras – El Ayaiunas negali būti „Laisvos“ sahravių respublikos sostine, tad laikinąja paskelbtas Bir Lehlou miestelis, nepasiekiamas Maroko pajėgoms. Realiai gi antimarokinio pasipriešinimo centras yra  Alžyre esantis Tindouf, kur sutelktos ne tik administracinės, bet ir karinės pajėgos. Tibetiečiai savo laisvės neatgauna ir jų Lhasa – tai veikiau kinų administracijos nei Tibeto centras. Dalai lamos rezidencija Daramsaloje, Indijoje, yra de facto Tibeto administracijos ir dvasinio gyvenimo centras. Sostinė užsienyje... Irgi sprendimas.
 
Teritorines ar pavadinimo krizes sąlygomis klausimais galimi įvairūs kuriozai. Somalio valstybė suskilo į kelias ir jau nebežinia, ar Mogadišu yra tikroji šalies sostinė. Somalilandas ir Puntlandas turi savas sostines, o kol jos nepripažintos, tai – laikinos. Kiekvienas separatistinis judėjimas, nuo kvebekiečių iki žemaičių, kuria savąsias laikinąsias ar „istorines“ sostines.
 
Po Antrojo pasaulinio karo padalinus Vokietiją, padalinta ir jo sostinė Berlynas. Susikūrus dviems vokiečių valstybėms, vakarinė Vokietijos dalis laikinąja sostine paskelbė provincialų Bonos miestelį. Atrodė, kad ministrai ir diplomatai tiesiog sėdi ant lagaminų ir jau tuoj tuoj grįš į Berlyną.. Procesas užsitęsė, Bona sukūrė visą pokarinės Vokietijos stebuklą ir suvienijus Vokietiją jos taip nesinorėjo apleisti. Berlynas nebuvo ir Rytų Vokietijos sostinė. 1975 metais diplomatai iš viso nutarė Berlyną „panaikinti“ (mat reikėjo kažkaip išspręsti Berlyno problemą). Sutarus, vakarinė miesto dalis pavadinta Vakarųberlynu (čia toks vienas žodis), gi rytinė – Berlynu-VDR-sostine (irgi kaip vienas žodis. Berlynas, kaip buvusi Vokietijos sostinė, išnyko.
 
Diplomatai moka nematyti to, kas yra ir matyti tai, ko nėra. Kartais jie sukuria savas sostines. Žinia, žydų tauta myli Jeruzalę ir būtent šis miestas yra tikroji ir amžinoji žydų sostinė. Dauguma užsienio diplomatų, deja, linksta reziduoti laikinojoje Izraelio sostinėje – Tel Avive. Tai todėl, kad jie vis dar pripažįsta ne nūdienos realybę, iki 1967 metų galiojusias sienas, kurios dalijo Jeruzalę į dvi dalis. JAV prezidentas nutarė šalies ambasadą perkelti į Jeruzalę, bet daugelis jo kolegų, užuot pasveikinę šį žingsnį, išsigando. Ir visai be reikalo.
Išties, kai kam saugiau ir kartais geriau gyventi laikinojoje sostinėje... Todėl kai kurie taip myli tą Kauną...
 
Egidijus Vareikis
Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas

Mano Krastas